Kai vakcinų gamintojų ir tiekėjų gausėja, be abejonės, gali nutikti taip, kad žmogus pirmąją dozę gavo vieno gamintojo, o antrajai jau siūlomas kito gamintojo preparatas. Visai nesudėtinga būtų dėl to apsispręsti, jei neegzistuotų tokia kvaila nuostata – komercinė paslaptis.
Visus vakcinų informacinius lapelius galima rasti internete.
Nuorodos apie galimus nepageidautinus reiškinius, laikinas ar ilgalaikes kontraindikacijas yra svarbios kiekvienam žmogui. Bet informacinis lapelis ilgokas, kaip ir kitų medikamentų, tad jame yra ir visai nereikšmingų, ir net standartinių frazių: „pasitarkite su vaistininku“ arba „apie šalutinį poveikį pasakykite vaistininkui“.
Kodėl tai nesąmonė? Kai cariniais laikais Lietuvoje prasidėjo skiepijimai nuo pasiutligės, Vilniuje 1897 metais buvo įsteigta Pastero stotis. Tad vaistininkai nuo tada iki šiol nėra turėję savo šaldytuvuose jokių vakcinų.
Vaistinės neprekiauja vakcinomis, tai kaip pasitarti su vaistininku?
Informaciniuose lapeliuose nerasite nuorodos, kurie viruso RNR elementai ar baltymai panaudoti tose vakcinose. Gamintojai vieni nuo kitų slepia patį svarbiausią dalyką, kad skiepijant žmogų būtina žinoti po komercine paslaptimi užrakintą preparato sudėtį.
Kol pasakysiu atsakymą, šiek tiek papildomos informacijos. Vakcinos sudėties komercinė paslaptis šiuo atveju yra nulinės vertės, nes pakanka gauti porą flakoniukų konkurento vakcinos, atiduoti juos savo analitikams – ir po savaitės puikiausiai žinosite, kas sudėta į tą konkurento vakciną.
Tokį „darbelį“ be didelių problemų pajėgūs atlikti ir mūsiškiai tyrėjai, atliekantys viruso genomo sekos tyrimus. O paskelbti viešai – nevalia, tai būtų baisiausias konkurencijos įstatymų pažeidimas.
Taigi dėl šitokios įstatymais įtvirtintos kvailystės atsakymas aiškus – turite skiepytis tik vieno to paties gamintojo vakcina. Ir jei vėliau privalomai betyrinėjant imuniteto trukmę paaiškėtų, kad, panašiai kaip nuo erkinio encefalito ar tymų, po 5 ar 10 metų reikės dar sykį revakcinuotis, tai vėlgi – tik to paties gamintojo vakcina.
O dar gali paaiškėti, kad tas gamintojas per 3–4 metus užsidirbo pakankamai pelno ir jau tokios pat struktūros vakcinos nebegamina. Tad teks pradėti skiepų „litaniją“ iš naujo. Tai būtų lyg ir anekdotinė situacija, jei nuo to nekentėtų žmonės.
Jau visi yra girdėję apie koronaviruso angliškąją (iš pradžių tik visoje Britanijoje) bei afrikietiškąją (PAR) atmainas, populiariai vadinamas net mutacijomis, nors mutacijų nebūna. Virusai, teturintys RNR genetinę grandinę, mutuoti gali, bet mutacija jiems yra tiesiog mirties nuosprendis – jos išnyksta. Taigi – ne mutacija, o atmaina.
Viruso atmainų atsiradimo mechanizmas yra visai kitoks, aprašytas prieš beveik 60 metų britų genetikės Šarlotės Auerbach.
Bet atmainų atsiradimo būdas visai neturi reikšmės paprastam žmogui. Svarbiausias klausimas tėra vienas: ar sukurtos vakcinos bus efektyvios ir prieš viruso atmainas?
Kad galima būtų atsakyti, vėl tenka grįžti prie komercinės paslapties. Jei ir naujoje viruso atmainoje yra būtent tie patys RNR fragmentai ar tie baltymai, kurie panaudoti kuriant vakciną, tai skiepo efektyvumas ir nepasikeis. Tik patikrinti bus nelengva, kai viskas paslėpta po komercine paslaptimi.
Britų mokslininkai padirbėjo, gal kažkiek padedant gamintojams, o gal ir ne, tad turi atsakymą, kad pagrindinės dabar naudojamos vakcinos yra efektyvios ir prieš britiškąją atmainą. O kaip skiepas saugos nuo afrikinės ir dar ne itin žinomos braziliškosios atmainos, gal tikslesnio atsakymo iš kelių valstybių mokslininkų sulauksime per kelias artimiausias savaites.
Bet „BionTech“ su „Pfizer“ ir „Moderna“ yra itin atsargūs, tad ruošia atnaujintos vakcinos variantą, tai yra prie jau panaudotų viruso RNR dalių „prikabins“ dar kokią vieną dalį iš atsiradusios atmainos. Kažką panašaus planuoja ir „AstraZeneca“.
O gal ir to nebūtina daryti, nes Pietų Afrikos ir britų mokslininkai jau paskelbė, kad ir PAR atmaina esamoms RNR vakcinoms jokių problemų nesudaro. Taigi tikimybė, kad ateityje nebus veiklių vakcinų prieš naujas atmainas, yra labai menka.