– Ką praranda tėvai, neskaitantys savo mažyliams eilėraščių, o paaugusių neragina skaityti knygų?
– Knygos vaikams yra palengvinimas tėvams. Eilėraščiai yra vienas iš paprasčiausių būdų kūdikiams mokytis kalbos. Kuo anksčiau vaikai girdės eiliuotą tekstą, tuo sklandžiau jiems ateityje seksis ne tik kalbėti, bet ir skaityti.
Eilėraščiai ramina. Manoma, kad jų ritmas primena mažyliui mamos širdies plakimą, girdėtą dar įsčiose. Ramina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Skaitant balsu lėtėja pulsas, suvienodėja kvėpavimas.
Knygos skaitymas yra ramaus ryšio mezgimo metas. Mažylis jaukiai leidžia laiką tėvų glėbyje, o tėvai patiria malonumą matydami, kaip knyga jų atžalą gali sudominti ir pradžiuginti. Tėvai yra atsiliepę, kad kai kurie vaikai linguoja pagal eiliuotų knygelių „Kapt kapt kapt“ ir „Kapt kapt kapt mieste“ ritmą. Kai kurie tam tikrose vietose prapliumpa kvatotis. Treti ilgam įsistebeilija į vieną ar kitą paveikslėlį. Dar kiti be knygelių nekelia kojos iš namų. Tikiuosi, kad panašių atsiliepimų išgirsiu ir apie naująją knygą kūdikiams „Bz bz bzt namuose“, kurią kūriau pasinaudodama sėkminga „Kapt kapt kapt“ serijos knygelių patirtimi.
Manau, kad vyresniems vaikams knygos yra būdas patirti nuotykius be jokių neigiamų pasekmių realiame gyvenime. Kartais jos padeda suprasti, kad nesi vienas, kad ir kiti patiria panašių problemų ar iššūkių, kad jaustis vienaip ar kitaip yra normalu. Kartais modeliuoja situacijas, kurių vaikas niekaip nepatirtų realiame gyvenime, praplečia vaizduotės ribas. Mano sukurtos knygos „Kaip sutramdyti žvėryną?“ ir „Abėcėlė virtuvėje“ šiuos vaidmenis atlieka, pasakodamos apie nuotykius namų aplinkoje, o metų pabaigoje pasirodysiantis eilėraščių rinkinys „Neatlikau namų darbų“ veiksmą perkels į mokyklą.
– Sakėte, kad sūnus per pertraukas mokykloje kalba angliškai.
Vaikai skundžiasi, kad lietuvių kalba per sunki, mieliau renkasi anglų kalbą. Ar jūsų tai nejaudina, neramu dėl gimtosios kalbos?
– Kai pradėjau rengti vis daugiau susitikimų mokyklose, sužinojau, kad lietuvių kalbos pamokos yra vienos nemėgstamiausių.
Mūsų vaikai, laisvalaikiu masiškai vartodami anglų kalbą, patiria dvikalbystės fenomeną, su kuriuo anksčiau susidurdavo tik užsienio lietuviai. Kadangi rašau į leidinį „Pasaulio lietuvis“, iš užsienyje vaikus auginančių lietuvių išgirdau rekomendacijų, ką tokiu atveju daryti tėvams, norintiems, kad vaikas gerai mokėtų ir užsienio, ir gimtąją kalbas.
Pirmiausia patariama kalbas atskirti. Mokyti vaikus kalbant lietuviškai neįterpti angliškų žodžių, net jei jie kartais atrodo patogesni minčiai išreikšti. Būna, kad vaikai neranda tinkamo lietuviško žodžio, nors puikiai žino anglišką jo atitikmenį. Tada verčiau vaiką stabdyti ir įpratinti klausti, kaip vieną ar kitą žodį pasakyti lietuviškai, negu jį automatiškai keisti anglišku žodžiu. Šį metodą taikau kaip mama, nes ketvirtokas išties buvo labai įsijautęs kalbėti angliškai.
Padirbėju ties ta problema edukacijų metu, stengiuosi vaikus įtraukti į tai, ką ir pati moku geriausiai – žaidimą lietuvių kalbos žodžiais. Dvigubas malonumas, kai pamatau, kad tai patinka ir vaikams. Štai neseniai po edukacijos pribėgo viena antrokė ir pasakė: „Dabar lietuvių kalba man mėgstamiausia pasaulyje!“ Pompastiška formuluotė išvertė mane iš koto, bet iš vaiko lūpų skambėjo tikrai nuoširdžiai. Arba po edukacijos lėkdama pro duris viena akimi stebiu, kaip vaikai savo noru lieka klasėje ir vienas kitam skaito savo eilėraščius, lygindami, kuris geriau „pavarė“.
Matau, kad per smagumą, humorą, žaidimą galima pasiekti geresnių rezultatų, tad išmokau nepamokslauti nei eilėraščiuose, nei edukacijų metu. Nors iš pradžių tikrai norėjosi.
– Ar vaikų poezija dabar „ant bangos“? Ar yra pakankamas knygų pasirinkimas, nors nemažai žmonių kuria vaikams?
– Galima ir taip pasakyti, nes rašančiais vaikais domisi leidėjai, literatūros specialistai, manau, ir skaitytojai. Ir nors pastaraisiais metais pas mus kokybiškos poezijos vaikams pasirinkimas didesnis nei prieš dešimtmetį, literatūrologai vis tiek tvirtina, kad nepakankamas. Kita vertus, kažin ar poezija kada nors bus tokia populiari kaip proza.
Eilėraščiai yra dažni ankstyvos vaikystės palydovai, poezijos pasirinkimas šiai amžiaus grupei gan didelis, o vyresniems vaikams skirtų poezijos knygų pasirinkimas lietuvių kalba kuklus. Turbūt dėl to, kad ir kūrėjui, ir leidėjui poezijos žanras gan rizikingas. Rašant rimuotus eilėraščius lengva pamesti turinį, užsižaidžiant su žodžių skambesiu. O vien skambesio prakutusiam pradinukui nebepakanka. Kad eilėraštis skambėtų lengvai, įtrauktų ir atrodytų parašytas be pastangų, kūrėjas turi gerai pažinti vaikų aktualijas ir iššūkius. Ne visi nori leistis šiuo keliu.
– Kaip gimsta eilėraštis kasdienybėje? Gal reikia daugiau įspūdžių? Grįžusi iš Bolonijos knygų mugės sakėte patyrusi tiek įspūdžių, kad jau gali gimti ir nauja knyga.
– Kartais pakanka nugirsti vieną frazę, ir per kelias minutes susidėlioja puikiai skambantis eilėraštis, kuriam nieko netrūksta. Kartais prie tekstų dirbu ilgai, yra tokių, kuriuos perrašinėju ne vienus metus. Bet dažniausiai eilėraščiai gimsta, kai tiesiog paskiriu laiką rašymui ir rašau.
– Jau pirmoji jūsų knyga „Kapt kapt kapt“ laimėjo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konkurso pagrindinį prizą, nors jame dalyvavo daug jau pripažintų autorių. Kaip šovė į galvą ją sukurti ir dar iliustruoti?
– Prieš kurdama knygą „Kapt kapt kapt“ skaičiau mokslinę literatūrą apie ankstyvąjį skaitymą, sužinojau, kas yra kertiniai knygos iki 2 metų vaikui elementai, tyrinėjau užsienio pavyzdžius. Pats knygos kūrimas užėmė mažiau laiko nei pasiruošimas.
– Pati iliustruojate savo knygas – dar vienas įgimtas ir išugdytas talentas. Nuo vaikystės turite kūrybiškumo pradą, bet kelias į vaikų poeziją buvo vingiuotas. Pasirinkote ekonomikos studijas ir vis jautėtės ne savo rogėse. Ko gailitės atsisukusi atgal?
– Ar gailiuosi, kad tik po keturiasdešimties pradėjau rašyti knygas vaikams? Tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad išvis pradėjau. Taip, kelias buvo vingiuotas. Ir tebėra. Niekada nežinau, kas laukia už kito posūkio. Niekada nežinau, kaip pakryps eilėraštis, kai rašau jo pirmą eilutę. Niekada nežinau, kokių netikėtų personažų edukacijos metu sukurs dar viena pradinukų klasė. Ir tai nuostabu. Visos gyvenimo patirtys pravertė, kad atvestų mane ten, kur esu dabar.
Kalbino Zina Paškevičienė
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rašytoja skatina visus kalbėti, išsakyti jausmus ir mintis.
2. Susitikimuose visi turi jaustis gerai – tam turi nuteikti ir itin jauki aplinka.
Feisbuko nuotraukos
