Nešė lašinių ir kumpio
1942 ar 1943 metais prie „Konrado“ kavinės grupė gimnazistų užkliudė vokiečių kareivius – ir prasidėjo peštynės. Pasiviję Vainutį Zikarą vokiečiai nusivedė į gestapą, patupdė į kamerą.
Gestapo viršininkas, Lietuvos vokietis, buvo skulptoriaus Juozo Zikaro mokinys. Menininkas nutarė tuo pasinaudoti.
„Turguje nupirko lašinių ar kumpį, nupirko konjako butelį, padarė specialų darbą, kad vokiečiams patiktų, ir pasiėmęs visas dovanas nuėjo pas jį į namus. Rezultatas – po poros dienų Vainių paleido“, – prisiminė Alytė Zikaraitė.
Ta nelemta sūnaus kuprinė
Tik prieš porą metų vedęs Vaidutis, pirmasis iš Zikarų vaikų, 1943 metais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. Su tuo susiję atsitiktinumai tėvams sukėlė daug skausmo.
Keldamasis ties Jurbarku per Nemuną, jis paliko kuprinę, kurioje tarp daiktų buvo ir tėvo nuotrauka su užrašu: „Mano mylimam sūnui Vaidučiui.“
Vaidutis pasitraukė laimingai. Tačiau prie vienos patrankos išraustos duobės žmonės rado minėtą kuprinę su J.Zikaro nuotrauka. Tarp žmonių atsirado veikėjas, pažinojęs skulptorių. Praėjus frontui, jis grįžo į Kauną ir susirado J.Zikarą. Atiduodamas nuotrauką jis papasakojo, kaip ji buvo rasta. Taip tėvas susidarė vaizdą, kad Vainutis buvo užmuštas...
Manė, laikinas atsisveikinimas
Grįžkime kiek atgal. Paskutiniais karo metais Zikarų šeima gyveno atskirai. Anelė Zikarienė vasarnamyje Kačerginėje, o Juozas Zikaras su vaikais – Kaune.
Sūnūs Teisutis ir Vainutis slapstėsi nuo vokiečių darbo tarnybos. Vainučiui teko mesti mokslus gimnazijoje, Teisučiui – Taikomosios dailės institute. Skulptoriui pavyko gauti pažymą, kad sūnūs dirba policijoje, nes iš jos neimdavo į Reicho darbo tarnybą. Vėliau broliams teko dirbti prie apkasų – prižiūrėti, kad kasėjai nepabėgtų. Darbai vyko už Panemunės, Armališkėse. Sesuo Alytė Zikaraitė ėjusi jų aplankyti, nes tose vietose buvo jos draugės Birutės Zubrytės tėvų ūkis.
Jai ten bebūnant, prasidėjo puolimas, bombardavimas, ir vokiečių kareiviai gavo įsakymą trauktis. Kartu su jais pasitraukė ir Teisutis su Vainučiu.
„Suspaudė širdį, manėm, kad laikinas atsisveikinimas, o tas išsi-skyrimas tęsėsi 25 metus. Nekalbino manęs broliukas kartu trauktis, o aš nepasisiūliau. Taip lėmė likimas, kad likčiau su tėvais“, – prisiminė A.Zikaraitė.
Į Sibirą net nesirengė – gyvo iš čia niekas neišveš
Prieš išvažiuodamas brolis aplankė namuose tėvą, pasiėmė savo civilinius drabužius sakydamas, kad pasitaikius progai spruks į Vakarus.
Kartu su apkasams kasti paimtais žmonėmis broliai Zikarai patraukė Jurbarko link. Pakeliui, Kačerginėje, užsuko atsisveikinti su motina, tik nežinojo, kad visam laikui. Vokietijoje jie perbėgo į amerikiečių okupacinę zoną.
Kaip ir visi pabėgėliai, vertėsi sunkiai. Vainutis įsidarbino vietiniame ūkyje, dirbo daug, bet maisto nusiųsdavo ir broliui Teisučiui, tuo metu dėsčiusiam Vokietijoje, Freiburgo meno mokykloje.
Likusių šeimos narių gyvenimas Kaune buvo neramus. J.Zikarą nepaliaujamai kankino nežinia ir sielvartas dėl sūnų likimo, jis jau nieko nebekūrė.
Kai žmona ruošė drabužius galimam vežimui į Sibirą, J.Zikaras sakęs: „Man gali neruošti to maišo. Manęs gyvo iš Lietuvos vis tiek neišveš.“
J.Zikaro namai buvo krečiami ir sekami. Jis pats buvo tardytas saugume, kol 1944 metų lapkričio 9 d. šeima jo nesulaukė grįžtančio. J.Zikaras visą dieną praleido uždarytas saugumo rūmuose.
„Prašau nieko nekaltinti“
Po kankinimų nesugebėdavo pareiti iki namų, todėl ir tąkart pasibeldė į žmonos sesers Teresės Narbutienės duris ir susmuko prie jų.
Tik 11 valandą vakaro duktė Alytė išgirdo rakinamas namų duris. Nusilpęs tėvas ištarė: „Nors numirti galėsiu savo namuose.“
Skulptorius pats pasitraukė iš gyvenimo 1944 metų lapkričio 10 d. Jis namuose išgėrė morfijaus, trėmimų dienomis gauto iš gydytojo Vlado Kuzmos. Pakviesta medicinos sesuo Kuzmienė, chirurgo Kuzmos žmona, jau didelių vilčių nesuteikė... Skulptorius buvo išvežtas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Namuose jis ant rašomojo stalo paliko raštelį: „Prašau mano mirtyje nieko nekaltinti, aš pats nuo gyvenimo pasitraukiu. Juozas Zikaras, 1944 m. lapkričio 10 d.“
Juozas Zikaras ilsisi Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone. Jo kapą, suprojektuotą architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, puošia paties skulptoriaus kūrinys „Liūdesys“ („Sielvartas“).
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tada, kai Zikarai su vyriausiais sūnumis pozavo šiai nuotraukai, buvo laimingi. Juozo Zikaro namų muziejaus nuotr.
2. Šis J.Zikaro kūrinys „Sielvartas“ stovi prie skulptoriaus kapo Kaune.
3. „Laisvės“ statula Kaune – lyg visos Lietuvos simbolis.
Muziejaus nuotr.
