– Vis daugiau jaunų, gražių, dailių merginų renkasi šaulių, krašto apsaugos pajėgų, policininkių kelią. Jūs tapote jaunąja šaule galbūt ir dėl to, kad biržiečiams vadovauja Vidutis Šeškas? Apie jo atsidavimą šiai veiklai sklando tiesiog legendos, jis vadinamas nuostabiu vadu.
– Šaule būti norėjau nuo pat vaikystės, bet vis nesiryžau. Kai buvau 18 metų, tariau sau: viskas, atėjo laikas. Negalėčiau net sau pačiai pasakyti, kodėl taip ilgai delsiau.
O Vidutis yra ne tik beprotiškai nuostabus kuopos vadas, daugelis jį laiko draugu, tėvu, mokytoju. Tiek laiko, entuziazmo, energijos jis atiduota vaikams!
Šauliais tampama jau nuo 11 metų, kai žmogus dar tik formuojasi, keičiasi jo pasaulėžiūra. Vidučio įtaka plečiant vaikų ir paauglių akiratį – didžiulė.
Visuomet kiekvieną išklausys, ras laiko, duos išmintingų patarimų.
– Kaip užsitarnauti tokią paauglių, jaunuolių pagarbą? Kartais labai sunku išlaviruoti tarp gerumo ir atsakomybės, griežto žodžio. Ar yra buvę gyvenime momentų, kai pasitarti norėjote ne su kuo nors kitu, o būtent su Vidučiu?
– Šaulių sąjungoje disciplina, tvarka yra privalomi, tai savaime suprantamas dalykas.
Aš esu gan uždara, savo bėdas išspręsti man lengviau pačiai nei patikėti kam nors kitam. Bet ne kartą esu pasitarusi su Vidučiu. Jo nuomonė mane sustiprino.
– Dabar, kai nebesate jaunoji šaulė, ryšių vis vien nenutraukėte?
– Man didžiulis širdies džiaugsmas, kai pakviečia į jaunųjų šaulių stovyklas ir galiu su jaunimu pasidalyti savo patirtimi.
Ryšiai nenutrūko ir ta prasme, kad, pabuvusi šaule, po poros metų įsirašiau į krašto apsaugos pajėgų savanores. Taigi dalyvauju ir karinėse pratybose.
– Daugelis merginų, tokio amžiaus būdamos, rūpinasi nagais, plaukais ir priklijuojamomis blakstienomis. O jūs aunatės kojas trinančius kerzinius batus, dedatės nugarą spaudžiančią karišką kuprinę, imate į rankas ginklą ir traukiate su vaikinais į pratybas. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau? Kaip vyksta pratybos?
– Tai nėra reguliari tarnyba, todėl blakstienos niekam netrukdo. O su ilgais nagais būtų prasčiau, nes kol išardysi ir vėl surinksi ginklą, jie tiesiog nulūš (juokiasi).
O rimtai kalbant, šiose pratybose dalyvauja daug merginų.
Apie pratybas daug pasakoti negaliu, bet galiu patikinti, kad kerziniai batai kojų nebenutrina, o kuprinė nebespaudžia nugaros. Įpratau.
– Laikai labai keičiasi. Atrodytų, dar ne taip seniai vyrai labai skeptiškai žiūrėdavo į merginas, besirenkančias veiklas, susijusias su karyba ar policija. Ar padeda vaikinai ištikus bėdai? Ar gražios merginos jų dėmesio neblaško?
– Mes visi esame kolegos, neskirstome į vaikinus ar merginas. Tai yra darbas ir kreipti dėmesį į pašalinius dalykus tiesiog nėra kada. Nebent prireikia fizinės pagalbos – vaikinai stipresni, tuomet į juos kreipiamės.
– Pratybose daugiau reikia fizinės jėgos ar psichologinio nusiteikimo? Juk niekas netrukdytų numoti ranka ir nebeiti į pratybas?
– Bet jose dalyvauti man labai patinka! Jei nebūtų taip įdomu, gal iš tiesų fiziškai neištverčiau. Bet jau pavargusi sugebu save įtikinti: „Dar truputis – ir tuoj galėsim pailsėti, tuoj... Nėra jau taip sunku.“
Ir šitaip sau pasakius, sunkumai atitolsta. Svarbu nepasiduoti.
– Ar tėvai neprieštaravo, kad būsite krašto apsaugos karinių pajėgų savanore? Ypač mamos dėl vaikų nerimauja, kad šie nepervargtų, neišalktų ar nesušaltų.
– Mama žino, kad esu užsispyrusi kaip ir ji pati. Jei ką nors užsibrėžiu, tai ir padarysiu. Kai sumaniau tapti savanore, mamai pasakiau, kad važiuoju pasiimti dokumentų. Mama tik pažiūrėjo į mane ir liepė mokytis. „Niekur tu nevažiuosi“, – tarė.
Bet aš vis tiek nuvažiavau ir grįžau su šūsnimi dokumentų. „Dabar padėsi juos užpildyti“, – paprašiau. Tuo viskas ir baigėsi.
Po pratybų nuraminu, kad viskas vyko pagal planą, aš nepervargau, esu sveika. Tėvas irgi palaiko.
Pratybos netrukdė mokymuisi, netrukdo ir darbui. Dažniausiai jos vyksta savaitgaliais, o jeigu ne – iš anksto suderinu darbo grafiką.
– Koks jausmas merginai paimti į rankas šaltą sunkų šautuvą? Pataikote į taikinį? Mat aš pati mokykloje per tuometes karines pamokas pataikydavau nebent į lentą, ir tai dar nežinia...
– Žinoma, pataikau! Visko išmokstama. Kol nebuvo tekę šaudyti, šautuvą nešiodavausi tarsi žaisliuką. Tik vėliau supratau, kad tai pavojingas ginklas.
Kiek save pamenu, visuomet traukė ginklai, technika. 8-oje klasėje mamai pasakiau, kad eisiu mokytis į profesinę mokyklą, būsiu automechanike. Mama tik pakraipė galvą ir tarstelėjo: „Dar pagalvok.“
Tuomet pagalvojau, kuo dar galėčiau būti. Pasirinkau mediciną. Nes nuo mažens patikdavo apžiūrinėti žaizdas, jei kas susižeisdavo. Apvyniodavau varnalėšos lapais, bintu.
Mokiausi Kauno kolegijoje, dirbu skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste Biržuose ir Pasvalyje.
– Pasaulis apimtas nerimo dėl ateities. Jūs, kaip savanorė ir medikė, būtumėte itin naudinga karo grėsmės akivaizdoje? Ar nerimaujate dėl to, ar kaip tik jaučiatės užtikrintai?
– Tikiuosi geriausio, o tai padeda išlikti ramiai. Kad ir kiek galvočiau, situacijos pasaulyje tai nepakeis. Todėl gyvenu įprastu ritmu.
Bet aplinkiniai žmonės dėl karo iš tiesų nerimauja, galbūt juos šiaip veikia nežinomybė.
Dar labai jaudinasi mamos, kurių vaikai tarnauja, ir aš jas suprantu. Bet nerimas neduoda nieko gero.
– Jau kovidas mums tolygu karui, dėl vakcinų šitaip supriešinęs tautą į dvi stovyklas. Ar teko akis į akį susidurti su koronavirusu kaip medikei?
– Be abejo, teko daug kartų važiuoti pras sergančius pacientus. Su kombinezonu, kepuraite, pirštinėmis, akiniais – vasarą, per karščius, tai tikras pragaras. Po vizito turime persirengti, dezinfekuoti automobilį.
– Ar darbas greitosios pagalbos tarnyboje sunkus? Juk veikiausiai niekada nežinote, ką nuvykę rasite – gal mirštantį žmogų?
– Tuo mūsų darbas ir puikus, kad nenuspėjamas. Pranešimai nuo realybės kartais smarkiai skiriasi. Važiuodami galvojame, kaip gaivinsime vargšelį, o randame žmogų, ramiausiai sau sėdintį ant lovos. Tiesiog norėjo su kuo nors pasikalbėti, todėl išsikvietė greitosios medikus.
– Kitaip tariant, lekiate vos ne su uždegta mirštančiajam žvake pas seną, bet sveiką žmogų? Ar pykstate tokiais atvejais?
– Pikta būna tuomet, kai iškviečia į tolimą vietovę vos ne žmogaus gaivinti, o paaiškėja, kad jis girtas. Juk dirba tik du greitosios pagalbos ekipažai. Kol vienas taip gaišta laiką, kitas ekipažas verčiasi per galvą su tikrai skubios pagalbos laukiančiais ligoniais.
Dabar man jau kirba mintis baigti išlyginamąsias studijas ir įgyti bendrosios praktikos slaugytojos universitetinį išsilavinimą.
– Kaip rasite tam laiko? Juk užsiimate su šauliais, dalyvaujate savanorių karinėse pratybose, dirbate greitojoje. O kaipgi laikas, skirtas sau pačiai?
– Laisvo laiko dar turiu daug. Jei svajoju apie studijas, vadinasi, viską spėju. Dar esu ir policijos rėmėja, pagelbėjame pareigūnams palaikant tvarką įvairiuose renginiuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Daugybe veiklų užsiimanti Gabija tikino turinti dar daug laisvo laiko.
2. Darbas greitosios medicinos pagalbos tarnyboje – ekstremalus, bet Gabijai (kairėje) tuo ir patrauklus.
3. G.Kalpokaitei tiesiog širdis džiaugiasi, kai savo patirtį gali perduoti jauniesiems šauliams.
4. Potraukis technikai nuo paauglystės taip ir nepraėjo iki šių dienų.
5. Vėjas, greitis, motociklai – ar Gabija ne pašėlusi mergiotė?
6. Norint visko galima išmokti – net taikliai šaudyti į taikinį.
7. G.Kalpokaitė žino, kad po kiekvieno žygio būna poilsis, ir net kuprinė nebeatrodo tokia sunki.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
