Norėčiau būti tuo nusikaltėliu, kurį Kurklių kaime pareigūnai sugavo Ukrainos vėliavos spalvomis nudažiusį sovietinių karių paminklą.
Ir labai nenorėčiau būti tuo policijos vadovu, kuris, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, nurodė pastatyti stebėjimo kameras prieš tą sovietų paminklą – esą jį nuo vandalų apsaugoti.
Kita vertus, pareigūną irgi turiu suprasti – išties atsirado grėsmių, kad priešiškos jėgos pradės provokacijas, o tada šauks, kad lietuviai „naciai“ karių kapus išniekino.
Bet Laisvės vėliava pridengti cementinę „išvaduotojų“ fizionomiją net ir pažeidžiant įstatymą – tai jau tikra garbė!
O negarbė tiems, kurie tiek laisvos Lietuvos metų vilkino kenksmingo įstatymo panaikinimą. Kurklių kaimo atveju tai netgi ciniška – juk okupantus garbinančiame paminkle įmūrytos sovietų kūjais sutrupinto čia pačių vietos gyventojų rankomis nepriklausomybės metais pastatyto Gediminaičių stulpų paminklo liekanos.
Na, niekaip niekaip paminklas kraugeriams negali būti laikomas valstybės saugomu paminklu!
Šitiek metų buvo delsta keisti įstatymą tik todėl, kad nenorėta, anot valdininkų, kiršinti žmonių – esą visi būtų supratę tai kaip kapinių palaikų išniekinimą, nes mat palaikai, net ir priešo, pagal visas pasaulines konvencijas yra neliečiami.
Betgi kapas ir paminklas – skirtingi dalykai. Gerai, kad pagaliau šviesesni valdininkai tai suprato ir skuba pasitaisyti.
Nors man ir tos konvencijos dėl kapinių kelia abejonių – miręs žmogus esą jau šventas, net perlaidoti jo kaulus nevalia, o štai gyvas ne – gali dabar rusai žmogžudžiai šaudyti, sprogdinti, kankinti, nuodyti gyvus ukrainiečius, pradedant kūdikiais... Jokios konvencijos neveikia.
Sovietmečiu sumūryti į vieną du kontraversiški paminklai – tarsi simbolis to 50 metų tvirtai visus spaudusio ideologinio preso. Presas išsivadavus atleistas, bet deformacija išliko – gaivališku srautu liejamai putinizmo ideologijai dar ne vienas patiklus žmogelis pasiduoda.
Baimė niekšams sakyti į akis, kad jie yra niekšai, baimė klystantiems sakyti į akis, kad jie yra klystantys, tebetvyro ir mūsų gyvenime. Netgi dabar, kai pareiga kankinei Ukrainai iš to abejingumo kiauto mus turėtų tiesiog lupte išlupti. Visus iš karto! Bet...
Štai Biržų (ar Rygos?) milijonierius seimūnas Valkiūnas net pasididžiuodamas visai šaliai vožia, kad jis neaukos pinigų Ukrainai, nes šitaip gali visus savo turtus iššvaistyti – ne tam juos susikrovė!
Ir čia tikrai ne šykštuolio pareiškimas. Čia niekšo pareiškimas. Nes tik tokie kietaširdžiai „psichologai“ gali likti cinikais, matydami žudomus vaikus, gimdyves, bombarduojamas ligonines, girdėdami kartojant, kad po Mariupolio teatro griuvėsiais liko šimtai gyvų žmonių ir niekas negali jų atkasti, nes priešai pabūklų ugnimi pliekia...
Iš ten ir režisierius M.Kvedaravičius cinkuotam karste buvo parvežtas. Ir į šermenis Valkiūnas prisistatė, pirmoje eilėje atsistojo. Ir niekas to prisitaikėlio iš didvyrio laidotuvių neišvijo...
Veikėjas Valkiūnas yra bendramintis su Putinu ir kalbant apie žmonių teises – abu jie paniekinamai svaidosi vienu žodžiu apie homoseksualius žmones.
Ne vienas po šio Valkiūno pareiškimo rašė, kad jam gėda būti biržiečiu ir kupiškėnu, nes tas kraštas rinko jį į Seimą. Ką gi, per kitus rinkimus pasidairysim, ar ta gėda niekur nepasidės.
Šiandien laikraštyje aprašome antrą ypatingą „herojų“. Pasvalietį Malinauską. Jis turi panašumų su Valkiūnu – irgi milijonierius, tik smulkesnio kalibro. Irgi Lietuvai verslo mokesčių beveik nemoka, nes tarsi irgi veikia Latvijoje.
Šitas tarsi turėtų būti ne taip baisus, nes giriasi remiantis Ukrainą. Bet jo galvoje blaškosi vėjai, aiškiai atpūsti nuo piktosios Rytų šalies.
Šis veikėjas nurodo baigęs privačią Tarptautinę Baltijos akademiją (Baltijos rusų institutą) 2013 metais. Lietuvoje ši įstaiga uždrausta jau 2005 metais.
Užuominos apie separatistų užgrobtas žemes, kažkokį „ne karą“, Ukrainos pažeistus susitarimus, antiamerikinė propaganda, neatsakyti klausimai redakcijai – visa tai aiškiai rodo šito „taikos balandžio“ pavojingumą.
Juk sapalioti apie viduriuką – būtinybę dviem šalims susitarti – gali tik tas, kuris nesugeba įsivaizduoti elementarios situacijos: į tavo namus ateina priešas, įremia šautuvą tau į krūtinę, tavo akivaizdoje išprievartauja žmoną, paauglę dukterį, tada jas sušaudo, o tave išveja iš namų ir žemės, nes dabar jam vienam visa tai priklausys...
To dabar ir įsivaizduoti nereikia, visa Ukraina pilna tokių vaizdų.
Susitark, Malinauskai, su tokiu priešu, jei gali!
O tol, kol nesusitari, sakau tau tiesiai – esi kiaurai putininis.
Parašiau visa tai Velykų išvakarėse. Gal kam nepatiks, sakys, kad Atgimimo šventės džiaugsmą gadinu. Bet argi galime džiaugtis, kai netoliese tokie baisūs dalykai dedasi?
Taigi ir linkėjimas šįkart ne toks kaip visada.
Žmonės, būkime neabejingi! Nebijokime, ginkime vertybes, sakykime tiesą į akis visada, net jei ir labai atrodys nepatogu.
Ir padėkokime tiems, kurie tai daro. Ačiū mokytojui R.Bakanauskui, netylėjusiam mokytojų kambaryje, kai viena pedagogė ėmė lieti liaupses Putinui. Ačiū visiems mūsų laikraščio skaitytojams, mūsų straipsnių herojams, nuoširdžiai palaikantiems Ukrainą, aukojantiems jai tegul ir po labai mažą pinigėlį – bet didelės vilties išraišką!