Visos dienos nenuspėjamos
Kalėdinė eglutė Respublikinės Panevėžio ligoninės Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriuje pastatyta ne tik dėl grožio. Ji kelia nuotaiką po operacijų sveikstantiems ligoniams.
Medikams stabtelėti prie jos nėra laiko, darbas darbą veja. Chirurgai nuo ankstaus ryto ruošiasi operacijoms.
Skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas šypsosi: chirurgų darbo dienos nenuspėjamos, jie niekad nežino tikslios savo dienotvarkės.
Ligoninė 24 valandas per parą teikia skubią pagalbą, tad bet kuriuo metu gali tekti ką nors operuoti.
„Šiurpo niekas nebekelia, esu pripratęs prie visokių vaizdų ir kraujo, taip pat ir prie nenuspėjamo darbų grafiko“, – tikina 42 metų chirurgas.
Ir magnetus iš pilvo traukė
I.Grubinskas ir jo skyriaus kolegos daugiausia turi reikalų dėl pilvo bėdų, bet jie yra bendrojo profilio chirurgai, tad skubiais atvejais, kai reikia gelbėti žmogaus gyvybę, gali pakeisti visų kitų specializuotų sričių kolegas, imtis urologijos ar kraujagyslių operacijų.
Gydytojui yra tekę operuoti net širdį, kai budėjimo metu atvežė subadytą pacientą.
Kartu su vaikų chirurgais teko operuoti mažą vaiką, prarijusį du magnetukus. Jie žarnynu keliavo skirtingai ir būdami skirtingose vietose žarnyne ėmė ir sulipo, mažiukui užkimšdami žarnas.
„Onkologija, žarnyno ir skrandžio opos, prakiurimai, apendicitai, įstrigusios išvaržos – pagrindiniai ekstra dalykai“, – aiškina, ką dažniausiai gelbsti ypatingais atvejais.
Dažnai operuoja ir tulžies pūsles, bet tai jau planinės operacijos.
„Planinius operuoti emociškai lengviau, ne tiek rizikos“, – sako.
Sunku, kai negali išgydyti
Nemaža dalis I.Grubinsko operuojamųjų – vėžiu sergantys pacientai.
„Šiandien operavau jau prieš 7 metus operuotą pacientą. Anuomet piktybinis darinys buvo viską užspaudęs, žmogus nebegalėjo maitintis. Auglį išpjovus teko suformuoti stomą (angą šone) išmatoms pašalinti. Po ilgo gydymo nieko bloga nebematyti. Šiandien atkūrėme žarnyno visumą, išvestą žarną grąžinome į pilvą“, – išsamiai paaiškino apie ką tik baigtą operaciją.
Rytą dar spėjo atlikti planinę operaciją vėžiu sergančiai moteriai.
Per mėnesį – ir po kelias kojas
Galūnių amputacijos – nedažnas reikalas. Ranką nupjauti tenka labai retai.
Šiemet tokia operacija buvo: žmogui po avarijos iš galūnės nieko nebeliko – nei sveikų audinių, nei kaulų, nei sausgyslių. Iš sutraiškytos masės teko suformuoti bigę.
Kojų amputacija dažnesnė, ypač rūkantiems vyresniems vyrams arba cukraligės kankinamiems.
„Būna, per ilgą laiką nė vienos kojos nenupjaunam, o būna – per mėnesį amputuojam ir kelias“, – sako chirurgas.
Ištvermės reikia labai daug
Gydytojams sunkiausio momento, kai pacientas miršta operacinėje, per 13 darbo metų I.Grubinskui patirti neteko.
„Tikriausiai kada nors ir tai teks išgyventi“, – ir tokio varianto neišsižada chirurgas.
Operacijų trukmės vidurkis yra 3–5 valandos, kartais jos užtrunka ir gerokai ilgiau, tad chirurgui būtina gera fizinė forma.
I.Grubinskas nuo vaikystės sportuoja. Žaidė rankinį, krepšinį, futbolą, lankė lengvąją atletiką, vėliau apsistojo prie orientacinio sporto.
„Su žemėlapiais lakstom po miškus, tai lemia ištvermę“, – patikina.
Grįžęs dirbti į Panevėžį, triatlono sostinę, pradėjo dalyvauti ir triatlono varžybose, jau 12 metų taip.
Artėja robotinės chirurgijos era
I.Grubinskas pasakoja, kad chirurgo darbe mažėja kraujo, vis daugiau operacijų atliekama laporoskopijos būdu. Pjūvis minimalus, pilvo ertmė apžiūrima su miniatiūrine filmavimo kamera, kitą dieną po operacijos pacientas jau išleidžiamas namo.
Klasikiniai apendicitai dažniausiai tik taip ir operuojami: per mažą pjūvį į pilvo ertmę įvedami zondai su kamera, prileidžiama specialių dujų, kad būtų vietos, ir tam tikrais instrumentais pašalinama uždegimo apimta atauga.
„Kitas žingsnis – robotinė chirurgija“, – pašnekovas piešia artimą mūsų ligoninės ateitį.
Operuojančius robotus jau yra įsigiję ir su jais dirba klaipėdiečiai, Vilniaus onkologinis ir Santaros klinikos taip pat mokosi dirbti su naujausia technika.
„Realiai operaciją atlieka žmogus, tik jis nebestovi prie operacinio stalo, o sėdi kampe arba kitoj patalpoj prie monitoriaus ir per nuotolį valdo roboto rankas, pats robotas sprendimų nepriima“, – pasakoja apie naujoves.
Pasekė brolio pavyzdžiu
I.Grubinskas yra grynas panevėžietis.
Giminėje yra ne vienas medikas, bet link profesijos pasirinkimo labiausiai pastūmėjo vyresnis brolis Aurentas. Dabar abu broliai dirba toje pačioje ligoninėje.
Po studijų Kauno medicinos universitete nė nesvarstė darbo ieškotis kitur, norėjo grįžti į gimtąjį miestą.
„Panevėžio ligoninėje jaunam specialistui yra net didesnės profesinės galimybės nei didmiesčių klinikose. Ten nusistovėjusios tradicijos, profesinė hierarchija, dominuoja vyresni kolegos profesoriai, jaunam sunkiau įsivažiuoti“, – sako.
Yra dar ir karo gydytojas
I.Grubinskas yra vienas iš nedaugelio mūsų šalies gydytojų, turinčių karo mediko kvalifikaciją.
„Esu Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys, chirurgas kapitonas. Mano santykis su kariuomene tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius“, – sako.
Karyba jį patraukė dar mokykloje, būdamas dvyliktokas įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kiekvieną savaitgalį skubėdavo į karines pratybas.
Įstojus į universitetą kaip tik tuo laiku buvo pradėti organizuoti trejų metų vadų kursai aukštųjų mokyklų studentams.
„Tuo metu labai trūko karininkų, o reikėjo ruošti rezervą. Pabaigęs tuos kursus galėjai gauti būrio vado kvalifikaciją“, – pasakoja.
Po metų prasidėdavo karo medicinos tarnybos reikalai – rengė būti karo gydytojais.
Atskiros karo gydytojo specialybės nebuvo ir nėra, medicina ta pati kaip ir bendroji, bet daugiau mokomasi karinių dalykų. Akcentuojama pradinė pagalba.
Karo medikui dar būtinas ir psichologinis pasirengimas: vykstant į karo zoną reikia iš anksto nusiteikti stresinėms situacijoms, kai gali tekti priimti didelius srautus sužeistųjų ir gelbėjant jų gyvybes priimti labai greitus sprendimus.
Persikvalifikavo akimirksniu
Žingsnis nuo teorijos prie praktikos – tarptautinė mokomoji NATO misija Afganistane.
Du mėnesius I.Grubinskas dirbo vokiečių karinės bazės šalia Mazari Šarifo miesto karo ligoninėje. Bazės teritorijoje, regis, nebuvo pavojinga, tačiau chirurgas privalėjo nuolat nešiotis ginklą.
Visai kitokios karo medicinos patirties panevėžietis parsivežė iš stažuotės Ukrainoje. Į karo siaubiamą šalį jis vyko 2019 metais, dar neprasidėjus plataus masto Rusijos invazijai.
„Specialiai ieškojau galimybės ten patekti. Pasirinkau Dnipro apskrities ligoninę, nes ji yra ir traumų centras. Jai pirmai teko milžiniškas srautas sužeistųjų iš karo lauko“, – sako pašnekovas.
Lietuvį stažuotis priėmusi ligoninė iš paprastos civilinės tapo karo ligonine dar 2014 metais, kai Rusija šalies rytuose pradėjo karo veiksmus.
Tada ukrainiečiams chirurgams teko akimirksniu persikvalifuoti į karo gydytojus.
Ten kolegos pasakojo, kad prasidėjus konfliktui sužeistieji pradėti vežti be jokio įspėjimo, iš pradžių jų atgabendavo po kelis tūkstančius. Sunkiai sužeistų karių ir civilių. Medikams teko visko mokytis ekspromtu.
Tiesa, prieš karo pradžią Dnipro medikai turėjo praktikos, kaip tvarkytis masinių nelaimių metu: buvo nuo bėgių nuvažiavęs keleivinis traukinys, kilęs didelis gaisras. Bet karas – tai nepalyginamas nė su kuo dalykas.
„Sunkiausia buvo iš pradžių, kai tau veža ir veža sprogmenų sumaitotus ir nežinai, kur juos dėti, trūksta specialistų ir medikamentų. Tada medikai iš ligoninių neišeidavo po kelias paras“, – prisimena kolegų ukrainiečių pasakojimus.
Efektyvesnis žaizdų gydymas
„Čia, Lietuvoje, daugelis manė, kad 2019 metais ten jau ramu, karas baigėsi, situacija stabilizavosi. Bet ne, tebevyko artileriniai ir snaiperių apšaudymai. Gaudavom sužeistų, teko matyti ir minos sudraskytų“, – pasakoja.
I.Grubinskas daugiausiai dirbo pūlinės chirurgijos skyriuje. Pas mus jau tokių skyrių nelikę, o karo metu tai svarbu: nuo kovinių sužalojimų kyla žaizdų infekcijos, būna ilgas gydymas.
„Ten pirmą kartą teko realiai matyti vakuuminę žaizdų terapiją. Tai metodas, kai į žaizdą dedami specialūs siurbliai, kad kiekvieną dieną nereikėtų perrišinėti. Labai palengvina gijimą. Grįžę irgi tą metodą įdiegėme“, – pasidžiaugė.
Mūsų šalyje visi medikai dabar jau laikomi rezervistais. Tik kol kas jie dar neperėję jokių karinių mokymų.
„Šiuo metu gyvename saugiai, bet karo medicinos įgūdžiai medikams būtini, kad netektų mokytis iš naujo“, – net neabejoja chirurgas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Grubinskas įprato prie nenuspėjamų dienotvarkių, kai atėjęs į darbą nežinai, ką teks operuoti. A.Švelnos nuotr.
2. Daugiau nei dešimtmetį I.Grubinskas kasmet dalyvauja triatlono varžybose.
3. Sūnui Gvidui ūgtelėjus pokalbiuose su tėvu tikriausiai atsiras ir temos apie patriotizmą bei mediciną.
Asmeninio albumo nuotraukos
