Herojams sukeitė vardus ir pavardes
Daugiau nei pusšimčio knygų autorius V.Misevičius su tėvais gyveno Joniškėlyje, tačiau jam jo kelio galas buvo Pamažupiai. Kasdien jis atlėkdavo pas kaimo šviesuolius – senelius Rozaliją ir Juozą Margius.
Nuolat šunybes krėsdavusiam berniūkščiui seneliai buvo tikra užuovėja. Jis čia susirado daug draugų, turėjo ir pas ką užeiti, nes ne vienoje sodyboje gyveno giminaičiai.
Kuomet 1982 metais knygynuose pasirodė kaimo paradoksų knyga „Linksmieji Pamažupiai“, visi gyventojai skubėjo į Joniškėlį jos pirkti. Skaitydami linksmas istorijas, pamažupiečiai prisiminė tikrus, neišgalvotus nutikimus ir vieni į kitus badė pirštais.
Vilniuje gyvenanti, bet kiekvieną vasarą Pamažupiuose vasarojanti V.Misevičiaus giminaitė Aldona Tinterytė-Cirbulienė tvirtino, kad rašytojas labai sumaniai išsisuko, kad neįžeistų aprašytų žmonių.
„Jis aprašė tikras kaime nutikusias istorijas. Herojai net tikrais kaimo gyventojų vardais bei pavardėmis pavadinti. Tik pavardėms ne tie vardai pridėti ar nutikusios istorijos sukeistos. Jis nė vieno nutikimo nesutapatino su konkrečiu žmogumi“, – aiškino pašnekovė.
Buvo storas kaip tikras bajoras
V.Misevičius buvo A.Cirbulienės mamos pusbrolis. Kadangi abu giminaičiai buvo panašaus amžiaus, tai rašytojo pusseserė dukrai pripasakojo įvairių nutikimų. Pasak jos, Vytautas vaikystėje buvo išlepintas ir tuo naudojosi, visko aptekęs vaikas buvo tikras padauža.
Kalbama, kad Pamažupiuose gyvenę rašytojo seneliai R. ir J.Margiai turėjo bajorų kraujo. Jų dukterų pavardės buvo dvigubos: Margytė Margevičiūtė. Ir pats V.Misevičius mėgdavo pašmaikštauti, kad yra „storas kaip tikras bajoras“.
„Jie nebuvo trobelninkai, juos vadindavo karališkaisiais valstiečiais. Margių vaikai buvo išsilavinę: vienas sūnus dirbo Joniškėlio banke, duktė buvo mokytoja, kitos dukterys, baigusios dvarininkų Karpių organizuotus ruošos kursus, buvo puikios šeimininkės“, – prisiminė pamažupietė.
Pamažupių istorijų autoriaus tėvai Joniškėlyje turėjo karčemą. Pašnekovei mama yra pasakojusi, kad prieš atlaidus karčemoje visą naktį būdavo kepamos bandelės ir pyragai per pakermošį susirinkusiesiems pasmaguriauti. O jai su Vytautu tekdavo žąsies plunksna kiaušinių plakiniu kepinius aptepti.
Rašalą bandė nutrinti moliu
Kuomet dauguma mokinių į mokyklą užkandžiams atsinešdavo po kiaušinį ar duonos riekę, plonai perteptą sviestu arba taukais, V.Misevičius visuomet valgydavo putlų pyragą su storai užtepta uogiene. Nuo mažų dienų jis buvo apkūnus.
„Būsimasis rašytojas buvo labai gabus, bet ne mažiau ir išdykęs vaikas. Mokiniams reikėdavo į mokyklą atsinešti rašalo. Biednesni kaimo vaikai rašalą namuose iš suodžių ir aliejaus pasidarydavo patys, o Vytukas visada turėdavo pirktinio. Kartą į klasę jis įbėgo jau prasidėjus pamokai. Visas veidas ir rankos buvo rašaluoti. Nekreipdamas dėmesio į nustebusią mokytoją, jis šaukė: „Aš velnias, aš velnias!“ – tėvo pasakojimą prisiminė A.Cirbulienė.
Vyresniems mokiniams mokytoja liepė išsitepliojusį vaiką nuvesti į Mažupę ir nuprausti. Upės vanduo neįveikė rašalo, o muilo niekas neturėjo, tad berniūkščiai išsitepėlį trynė moliu.
Krėtė šunybes vieną po kitos
Kitą kartą V.Misevičius į klasę atsinešė vinukų ir jų pribadė į mokytojos kėdę. Mokiniams atminty įstrigę, kad tądien mokytoja buvo pasipuošusi labai gražiu plisuotu sijonu. Atsisėdusi ant kėdės ji iš skausmo net suriko. Nors žinojo, kas iškrėtė tokią šunybę, tačiau padaužos nebaudė, o visiems vaikams paaiškino, kad taip elgtis nevalia.
Ir čia dar ne visos eibės, kurias iškrėtė V.Misevičius. A.Cirbulienė prisiminė dar vieną mamos pasakojimą, kaip į mokyklą vaikai eidavo apsiavę naginėmis arba kurpėmis, užtat karčemos savininkų sūnus vaikščiodavo odiniais batais.
Su prastu apavu į klasę buvo draudžiama eiti, tad avalynę mokiniai palikdavo prie klasės durų. Kartą suskambėjus skambučiui, kai visi bėgo į kiemą pažaisti, vaikai pamatė, jog visų klasių mokinių naginės ir kurpės yra sukeistos. Nemažai teko pavargti, kol kiekvienas susirado savo apavą.
Ne pamokas ruošė, o skaitė knygą
Tačiau būsimo rašytojo išdaigos nepraėjo be pasekmių. Nors ir mokėsi labai gerai, jis dažnai bėgdavo iš pamokų. Už tai jam buvo skirta bausmė – perkėlė į žemesnę klasę.
Kad sūnaus mokslai nenueitų perniek, V.Misevičiaus tėvai sūnų išsiuntė mokytis pas mokytoja dirbusią tetą į Panevėžio rajoną.
Griežta pedagogė sūnėnui nenuolaidžiavo ir spaudė prie mokslų.
„Kartą teta kažkur turėjo išvykti, tad sūnėno priežiūrą patikėjo savo motinai. Išvykdama globotiniui uždavė nemažai namų darbų. Skaityti labai mėgęs berniukas sugebėjo iš užrakintos spintos išsitraukti knygą ir ją pasidėti ant stalo. Prigulusi garbaus amžiaus senutė tik retkarčiais užmesdavo akį į prie stalo palinkusį anūką. Ji manė, kad berniokas ruošia pamokas. Užtat dukrai grįžus paaiškėjo, jog pamokos net nebuvo pradėtos ruošti, o jis visą tą laiką skaitė knygą „Velnio lašeliai“, – tetos prisiminimus perpasakojo A.Cirbulienė.
Atvyko su lauktuvėmis
Į gimtinę jau žinomas rašytojas parvykdavo dažnai, bet niekuomet nesipuikuodavo. Jam nepatikdavę ir oficialūs priėmimai ar susitikimai su skaitytojais.
Moteris prisiminė tik vieną Joniškėlio kultūros namuose prieš šešiasdešimt metų surengtą V.Misevičiaus susitikimą su kraštiečiais.
„Nors aš dar buvau vaikas, bet puikiai viską prisimenu. Atmintin įstrigę ne ką giminaitis ar kiti susirinkusieji kalbėjo, o pačios rašytojo sutiktuvės. Viena teta iškepė kepalą duonos, o paskui ieškojo namuose austo rankšluosčio jam padėti. Giminaičiai vyrai į salę atrideno didelę statinę pamažupietiško alaus. Į Joniškėlį V.Misevičių „Volga“ atvežė vairuotojas. Mums, vaikams, lauktuvių atvežė saldainių, o suaugusiesiams gražų prabangaus alkoholio butelį“, – vaikystės susitikimą su žymiu rašytoju prisiminė A.Cirbulienė.
Giminės rimtu rašytoju nelaikė
Rašytojo giminaitė džiaugiasi, kad vieninteliai pamažupiečiai pagerbė kraštiečio atminimą ir pagrindinę Pamažupių kaimo gatvę pavadino V.Misevičiaus vardu. Pasak pašnekovės, daugiau šalyje šio rašytojo vardu pavadintų gatvių nėra.
Nors V.Misevičius parašė begalę knygų, kūrė pjeses bei dirbo įvairių laikraščių bei žurnalų redaktoriumi, giminaičiai jo rimtu rašytoju nelaikė.
„Niekas giminėje nesididžiavo, kad turi žymų rašytoją. Kadangi V.Misevičius buvo labai šmaikštus, mėgdavo draugiškai per dantį patraukti aplinkinius bei nevengdavo pasišaipyti iš savęs, todėl giminėje niekas jo autoritetu irgi nelaikė. Betgi kiekvieno giminaičio namų bibliotekoje yra ne po vieną jo knygą“, – juokėsi rašytojo giminaitė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vieninteliai pamažupiečiai pagerbė V.Misevičiaus atminimą, jo vardu pavadindami centrinę kaimo gatvę.
2. Rašytojo giminaitė A.Cirbulienė šiame name Pamažupiuose leidžia visas vasaras.
3. Linksmas Pamažupių kaimo gyventojų istorijas V.Misevičius suguldė į knygą.
4. A.Cirbulienė gali papasakoti daug istorijų apie giminaitį rašytoją V.Misevičių. A.Švelnos nuotr.
5. Prieš 60 metų su Joniškėlio skaitytojais susitikti atvykęs rašytojas aplankė ir giminaičius. Nuotr. iš A.Cirbulienės asmeninio albumo