Slidumas nesvietiškas. Dieniniai atodrėkiai tokį ledą ištaisė, kad namo pajėgiu pareiti tik tvorų įsikabinusi.
Kaimynė Aldona ties savo durimis ledelį gremžikliu gremžia, per dvi pėdas į plotį plytelės tarsi karštu vandeniu atitirpintos. Be jokių ledo žymių ir prie pat tvoros vasaros gėlyne kėpsantis didžiulis akmuo.
Stebiuosi, kaip tas riedulys iš sniegų išlindo? Dar rytą ant jo supilta pusnis stūksojo. Jei specialiai sniegą nuo akmens nukasė, tai kam, kokia to prasmė?
– Pasakyčiau, bet tu tuose dalykuose nieko neišmanai, – burbteli kaimynė.
Moteriškas smalsumas – baisus dalykas, ne tik kad sustoju kaip įkasta, dargi persilenkusi per tvorą akmenį plikį pačiupinėti siekiu.
– Nekišk nagų! – sukliegia Aldona.
– Kas? Kodėl? Apie ką tu? – sproginu akis nesusigaudydama, ką čia tokio draudžiamo padariau.
– Ryšį pertrauksi, užterši! – ta pačia aukšta nata išrėkia.
Jetau, kokį ryšį? Net gatvės apšvietimo stulpų laidai senokai po žemėm užkasti, internetas belaidis, telefonai mobilūs… Kokie čia ryšiai patvoriu besidriekią?
– Sakau, kad neišmanai. Eik tolyn nuo akmens, – gena nedraugingai.
Kur tau eik, įsikertu į akmenį akim ir skenuoju jį po milimetrą, gal per dešimtmetį, kai kaimynas jį čia iš priekabos išvertė, kažko nepastebėjau?
Akmuo šiek tiek primena kiaušinį, smailiuoju galu pasisukusį į gatvę, o bukuoju įsmigusį į žemes. Taip garsiai ir pakomentuoju.
– Va! Čia ir yra visas cimusas, mano akmuo – kosminis kiaušinis, baigiantis gruodžiui per jį suaktyvėja ryšys su kosmosu, prisiglaudus žmogui visas čakras išvalo, – sako Aldona. Tą, žinoma, sužinojo iš interneto. Ką tik.
– Su kuuuoo? – perklausiu.
Kadangi rodau nesuvaidintą susidomėjimą, Aldona jau taikingai ir net entuziastingai ima pasakoti: palauks vidurnakčio ir eis išsivalyti, kaip rekomenduoja čakrų žinovai – pastovėti prisiglaudus prie akmens.
Būtų gerai, kad turėtų kantrybės išstovėti iki paryčių, taptų tyra lyg krištolas, visos senatvinės ligos pasitrauktų...
Atsikvošiu, kad tikriausiai kaimynės esu kvailinama, mat paslydau ant bobiško smalsumo. Taigi kreivai šypteliu ir nė neatsilabinusi einu namo.
Apie 2 valandą nakties šuo liuokteli iš lovos ir ima lyg išprotėjęs skalyti, duris draskyti, tarsi reikalaudamas leisti į lauką. Vyras murmėdamas rengiasi, išleis keturkojį.
Ir čia abu galutinai išsibudinam, girdim vis artėjančios greitosios kauksmą.
Sukišam galvas prie lango, greitoji sustoja ties mūsų namais, komanda raudonais kombinezonais sugarma į Aldonos kiemą.
Spiriamės į batus, ant pižamų užsimetam striukes ir lekiam žiūrėti, kas kaimynams nutiko.
Medikai nuo akmens plėšia į ragą sustirusią Aldoną. Josios naktiniai marškiniai iš tiesų prie riedulio prišalę, šlapio sniego pridrėbti plaukai vietom suledėję.
– Prabudau, o lova šalia tuščia. Tada pro langą pamačiau prie akmens kažką baltmarškinį... – trūkčiojančiu nuo jaudulio balsu greitukės ekipažui aiškina kaimynas.
Nežinau, kuo baigsis per akmenį gaudytas Aldonos ryšys su kosmosu. Dabar ji ligoninėj, sunkus plaučių uždegimas ir visų lėtinių ligų paūmėjimas.