Stoja ir fotografuojasi
Važiuodamas pro pasienyje su Latvija Rokiškio rajone esantį Suvainiškio kaimą negali nepastebėti išskirtinio kiemo su skoningai sukomponuotais gėlynais, akmenimis grįstais takeliais ir tvenkiniu.
Dabar, rudenį, akį ypač traukia kompozicijos su moliūgais. Geltonšonės daržovės pūpso ant laiptų, nutūpusios viduryje klombų, lyg netyčia pamestos šalia lauko pavėsinės ir vandens telkinio.
Teritorijoje gausu ne tik įvairiausios dekoratyvios augmenijos, bet ir skoningai įrengtų poilsio kampelių.
Tai darbščių ir kūrybingų, per penkiasdešimtmetį perkopusių Virginijos ir Virgilijaus Konstanblackų valda.
Lietuvai pagražinti draugija šiai šeimai skyrė aukščiausią apdovanojimą, tą liudija prie namo pritvirtinta lentelė su užrašu „Pavyzdinė sodyba“.
Kadangi pro šį namą eina vienintelis kelias į Latviją, tad judėjimas nemažas, o prie gražiosios sodybos nuolat kas nors stabteli, išlipę fotografuojasi ar fotografuoja aplinką.
Arklių nelikus įrengė netgi arklio muziejų
„Dabar jau galim nieko nebedaryti“, – šeimininkė šypsosi. Gavę garbingą įvertinimą galėtų ir atsipalaiduoti.
Moteris mena: kol nebuvę nominuoti, kasmet važinėjo gražiausias sodybas renkančios komisijos ir vis aiškino, kad dar kažko trūksta, kokios nors dar nematytos naujovės.
Vienais metais ji gėles susodino į medines statinaites, kitąmet iš senos siuvamosios mašinos vyras sukonstravo lauko kepsninę, dar vėliau nauju akcentu tapo aplink lauko židinį išdėlioti sunkūs, aprūdiję, anglimis kūrenami lygintuvai, o kad nuolat keisdavosi gėlynų kompozicijos, nė sakyti nereikia.
Suvainiškietė prie namo sienos net įveisė mūsų sąlygomis galintį sėkmingai peržiemoti kaktusyną. Spygliuotieji Pietų šalių augalai užėjus žiemai palinksta prie žemės, o pavasarį vėl atsitiesia. Jie čia jau užkėtė nemažą plotą. Tik nuravėti aplink juos problema – moteris žoles bandė ir pincetu rauti, ir keliagubas pirštines apsimovusi ravėti.
Moteris pasakoja, kad kai jau nebeišmanė kuo komisijas nustebinti, įkūrė arklio muziejų: ant vienos ūkinio pastato, skirto traktoriui laikyti, sienos sukabino visokius su arkliais susijusius padargus.
O juk ilgus metus arkliai jų gyvenime labai daug reiškė.
„Vyras arklius labai mylėjo, nuolat po kelis laikydavom. Ne žirgus, o tuos paprastus, darbui ūkyje skirtus. Kumelė atsiveda kumeliuką, jį užauginam, nors labai sunku skirtis, bet tenka parduot, o neilgai trukus ūkį vėl nauju gyvuliu papildom. Kai dabar niekas laukų su arkliais nebedirba, auginti vien dėl grožio ir mums jau nebeišeina“, – apgailestauja pašnekovė.
Valdžia vertė net pamatus baltai nudažyti
„Kiek triūso įdedu? Kasdien po darbo į savo darželius einu kaip į antrą darbą“, – juokiasi moteris.
Sunkiausia yra ne gėlynų, o po visą teritoriją vinguriuojančių akmeninių takelių priežiūra. Žoles iš jų tenka pešti vos ne kiekvieną dieną, ir ne šiaip paprastai viršūnę nuskabyti, o gremžti su peiliu iki pat šaknų, kad tuojau pat neataugtų.
V.Konstanblackienė dirba bibliotekininke Pandėlio bibliotekoje, o V.Konstanblackas yra Pandėlio gimnazijos ūkio skyriaus darbuotojas. Kol Suvainiškyje veikė mokykla, moteris joje dirbo pradinių klasių mokytoja.
Vyras vietinis, o pašnekovė atitekėjo iš Rokiškio rajone esančio Degsnių kaimo.
„Viskas žmogui iš tėvų ateina. Mama labai mėgo augalus, Degsniuose labai puoselėjo sodybos aplinką, kolūkių laikais valdžia pas mus veždavo užsieniečius, rodydavo kaip pavyzdinį kiemą. Tame kolūkyje labai griežta tvarka buvo, prieš atvykstant svečiams įsakydavo visiems namų pamatus baltai nusidažyti“, – prisimena.
Pridavęs metalo laužą grįžta su senienomis
Ji darželius ne bet kaip sukomponuoja, o domisi naujovėmis, seka aplinkos tvarkymo madas, tomis temomis daug skaito ir žiūri internete vaizdo medžiagą.
„Dabar ant bangos natūralistinis stilius, tad ir aš kitiems metams suplanavau padaryti gabalą žydinčios pievos, jau sėklų nusipirkau. Anksčiau mėgau žemus augalus, o dabar labai patinka smilginiai, čia irgi apželdinimo madų įtaka“, – sako, kad neatsilieka nuo europinių tendencijų.
Žvalgantis po kiemą į akis krenta, jog nėra nė vienos gėlės plastikiniuose vazonuose – visi išskirtinai moliniai, kai kurie net senoviniai.
„Nenoriu gėlių į prastus vazonus sodint, kaimo žmonės tai žino, tad visokius įdomesnius ir neša“, – paaiškina.
Senovinių įvairaus dydžio geležinių lygintuvų rinkinys vis pildosi iš Latvijoje, Neretos miestelyje, esančios metalo supirktuvės. Kai tik vyras nuveža metalo laužą priduoti, pasižvalgo, ar nėra ko sodybai tinkamo. Už tuos senovinius lygintuvus moka po 5 eurus.
Pirtį „apgręžė“ į kitą pusę
„Kai jau visai visai komisijų nebeturėjau kuo nustebinti, vedžiau į vyro pastatytą pirtį“, – kvatoja bibliotekininkė.
Pirtis ne prie namų, tenka paėjėti į kaimo galą, kur yra V.Konstanblacko tėvų namai ir žemės.
Maudynėms skirto namelio aplinka pribloškia išskirtinumu, pirtis stovi po milžiniškomis eglėmis, po žaliaskarėmis iš apsamanojusių akmenų ir kankorėžių sudėliotos kompozicijos, lauko šviestuvas padarytas iš bokštu sukrautų akmenų, lauko rieduliais grįsti takeliai eina aplink pastatą iki pat tvenkinio, jo krantai skoningai apsodinti augalais.
Pašnekovė pasakoja, kad vyras pirtį pastatė prieš 30 metų pirmosios dukters gimimo proga, vėliau šalia iškasė tvenkinį ir pirtį tarsi apgręžė, į vandens pusę padarė duris ir erdvią terasą.
„Prie namų lauko židinį mūrijo samdytas meistras, vyras pažiūrėjo, kaip anas dirba, ir prie pirties židinį jau sumūrijo pats“, – nagingu sutuoktiniu džiaugiasi ji.
Sustojo ir amerikietis su žmona
Kartą į kiemą atėjo amerikiečiai: lietuvių kilmės JAV universiteto profesorius ir nė žodžio lietuviškai nesuprantanti jo žmona.
Vyriškis pasisakė, kad atskridę į Lietuvą jie apsistojo Kaune, iš ten ir jis kilęs, išsinuomojo automobilį ir leidosi į kelionę po visą šalį – norėjo, kad žmona pamatytų atokiausius kampelius. Kelionėje stodavo ten, kur pamatydavo kažką itin lietuviško.
Suvainiškiečių kiemas jų dėmesį prikaustė mediniais kubiliukais, kuriuose tąkart žydėjo gėlės, ir senoviniais mediniais vežimų ratais.
„Kitąkart sustoja prabangi mašina, išlipa moteris, kalba rusiškai ir sako: „Aš jus seku.“ Man širdis į kulnus – kas ir kodėl mane seka?“ – prisimena mažą nesusipratimą.
Pasirodo, moteris verslo reikalais iš Latvijos dažnai važinėja į Rokiškį ir mato, kad kasmet keičiasi suvainiškietės darželių kompozicijos, tad sustojo pasidomėti, kas dabar naujo auga.
Pati šviežiausia naujovė Konstanblackų sodyboje – naktinis augalų apšvietimas.
„Čia buvo didžiulė mano svajonė, pasiryžau ir investavau“, – sako pašnekovė.
Prie augalų išvedžioti laidai ir spalvotos lempos, ėmus temti jos įsižiebia.
Bėda tik, kad šiemet dėl karo šoktelėjus elektros kainoms, teks ir jiems taupyti, šviesų visai nakčiai nebepaliks, apšvietimą įjungs tik vakarais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Net ir vėlų rudenį gražiausia valda nominuota sodyba skendi gėlėse ir visžalėje, tarpusavyje suderintoje augmenijoje.
2. V.Konstanblackienė mano, jog meilę augalams ir tvarkai paveldėjo iš mamos.
3. Nagingas šeimininkas šalia ūkinio pastato įrengė skoningą vasaros terasą.
4. Anglimi kūrenami senoviniai lygintuvai vietą rado ant lauko židinio atbrailos.
5. Vienas iš išskirtinių aplinkos akcentų – akmenimis grįsti takeliai palei gėlynus.
6. Pasistatę pirtį, Konstanblackai šalia puoselėjo teritoriją: iškasė tvenkinį, sumeistravo tiltelį.
7. Ant daržinės sienos sukabinti seni įvairūs ūkio padargai irgi tapo įdomiu kiemo dekoru.
8. Šalia pirties sumūrytą lauko židinį irgi juosia akmeniniai takeliai, besileidžiantys tvenkinio link.
9. Išvaizdieji moliūgai kol kas puošia kiemą, o orams atvėsus keliaus ant šeimininkų stalo, virs sveikais patiekalais.
10. Ar šautų kam į galvą štai šitaip augalus susodinti ir prie lauko durų pakabinti?
A.Švelnos nuotraukos
