Gamintojų vis gausėja, nes po poros savaičių gali prisidėti ir Prancūzijos bei Austrijos gamintojai, o vokiečiai prakalbo apie rusiškos ir kiniškos vakcinos panaudojimą.
Apie rusiškas vakcinas tegaliu priminti, kad jos nėra itin „švarios“, tad po jų suleidimo teks rimčiau bei ilgiau pakarščiuoti, ir mazgelis suleidimo vietoje bus stambesnis, skausmingesnis bei ilgiau neišnyks, ryškesnis gali būti galvos ir raumenų paskaudėjimas. Bet rusiškos vakcinos visada buvo efektyvios. Tikiuosi, kad ir dabartinė bus tokia pat. O apie kiniškas vakcinas neturiu supratimo, nes jų Lietuvoje niekada nematėme.
O dabar patys imkim ir paskaičiuokim, kiek gyventojų reikia paskiepyti, kad gautume tą vadinamąjį „bandos imuniteto“ efektą. Vasarą specialistai dar minėdavo 85 proc., rudens pradžioje – 80, o dabar jau nebe specialistai, bet politikai priešakyje su prezidentu prabilo, kad pakaks paskiepyti 70 proc. ir koronavirusas bus suvaldytas.
Tokių siūlymų autoriams reikėtų pasidomėti ir istoriniais faktais, ir nesena skiepais valdomų infekcijų situacija Lietuvoje.
Gal pirmiausia apie dabartį. Visi žinome apie tymus, kuriais iki 2013 m. susirgdavo po vieną vaiką ar paauglį kas dveji ar treji metai. Pakako, kad paskiepytųjų skaičius nusmuktų nuo tada buvusių 98,3 proc. iki 94 proc., o dabar ir iki 92 proc., tai ir turime nuo 30 iki 50 tymų atvejų kone kasmet. Gerai, jog tymai tokia liga, kad per kiekvieną dešimtmetį numarina kokį vieną pacientą.
Kiek metų buvo kovojama su raupais? Per 3 tūkst. metų, kiek žinome iš senųjų rašytinių šaltinių, ir daugiau nei pusantro šimto metų – nuo vakcinos atsiradimo. Ir net iki Antrojo pasaulinio karo laidoti tekdavo po 5–6 proc. susirgusiųjų pakankamai išsivysčiusiose šalyse, o didelėje Afrikos ir Azijos valstybių dalyje mirtingumas siekdavo iki 30 procentų. Kiek populiacijos reikėjo paskiepyti, kad 1980 m. buvo galima paskelbti, jog tos baisios ligos – raupų pasaulyje nebėra? Raupų viruso cirkuliacija galutinai „užstrigo“ tik visame pasaulyje paskiepijus per 98 proc. žmonių ir išlaikius tokį rodiklį devynerius metus. Tik todėl raupus jau ir užmiršome.
Ir įvertinkime dar vieną faktą: virusinėms infekcinėms ligoms vaistų nebuvo, nes pirmieji šiek tiek patikimesni vaistai nuo dviejų virusinių ligų – ŽIV/AIDS ir gripo – atsirado tik 1995–1996 metais. Vaistų visoms kitoms virusinėms ligoms, tarp jų ir koronavirusui, nieko apčiuopiamo dar nepavyko sukurti.
Tad pabandykite sau atsakyti, kaip gyvuos koronavirusas ateisiančio rudens pabaigoje ir visą žiemą, jei kai kur bus paskiepyta beveik 70 proc. žmonų, o pasaulio užkampiuose – gal tik perpus tiek. Ir viskas sukasi tik apie suaugusiuosius, kai žmonės iki 16 metų pas mus sudaro ne visą ketvirtadalį gyventojų, o pasaulio užkampiuose – kone pusę. Na, dar galite prie imunitetą įgijusių prisumuoti persirgusius žmones, kurių pavasario pradžioje turėsime per 200 tūkst. – beveik 7 procentus. O kur dar ramia sąžine į paraštes nustumtas jaunimas? Pasiekus prezidentūros siekiamą skiepijimo apimtį, teturėsime apie 52–54 proc. imunitetą įgijusių žmonių. Kokią įtaką koronaviruso „šienavimui“ tai turės? Taigi, ar 77 proc. suaugusių žmonių yra lygu 98 procentams?
Savotiškai įdomus ir klausimas, ar galima skiepyti persirgusius žmones? Ir spaudoje, ir per televiziją bei radiją yra išsakyta nuostata, kad visi galimai sirgę asmenys turėtų būti testuojami greituoju imunotestu, kai atsakymas gaunamas po 15–20 minučių. Deja, atsakymas gali ir pameluoti: vieni tyrėjai sako, kad paklaida tėra 1–3 proc., kiti šneka apie 10–12 procentų.
Bet ką reiškia ta net vienprocentė paklaida, kai skiepijami milijonai? Ir ne vienos technologijos vakcinomis, kai vienos pagamintos panaudojant viruso RNR, o kitos – kelis viruso paviršiaus ir vidinius baltymus.
Taigi kas bus paskiepijus persirgusį žmogų? Ogi absoliučiai nieko. Jei žmogus išsikapstė, kai jį niokojo tikras agresyvus virusas, tai ką jo įgytam imunitetui reiškia „sudoroti“ kažkokias RNR atplaišas ar porą žinomų virusinių baltymų. Tik vakcinos dozė bus panaudota, pinigai išleisti, tik kažkam tos dozės ir pritrūks.