Vyrai grąžintą skolą išgėrė
Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai kartu su Daujėnų bendruomene surengė sambūrį, į kurį susirinko rajono aludariai.
Nuo neatmenamų laikų vyksta ginčai, kieno alus geresnis – Pasvalio ar Biržų, tad į renginį pasikvietė ir biržiečius. Ir tai tikrai nebuvo aštuonių tradicijas puoselėjančių žaldokų varžytuvės.
Aludarių troškimas – žmonėms priminti tikrąją alaus paskirtį: šis gėrimas anksčiau buvo skirtas ne pasigerti, o jį pamažu po darbų gurkšnojant atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius, pabūti kartu, išsišnekėti.
Alaus būdavo kiekviename kieme, o jei jo pritrūkdavo, skubėdavo pas kaimyną pasiskolinti.
To gėrimo namuose visad būdavo dėl svečio
Iš Žvirgždės kaimo kilęs, dabar Girsūduose gyvenantis Virginijus Karčiauskas prisimena, kad jo tėvų namuose visada būdavo alaus. Šis miežio grūdo gėrimas buvo verdamas kone kiekvienoje kaimo sodyboje.
„Dabar dažnai pagalvoju, kad tai buvo toks mūsų krašto senolių gyvenimo būdas. Jeigu tik koks svetimas žmogus į kiemą, visada šeimininkai pakviesdavo prie stalo. Papjaustydavo džiovinto balto sūrio, įpildavo ir stiklinaitę putoto alaus“, – sakė jau patyręs aludaris. Juk jį ši tradicija lydi nuo vaikystės.
Linksmiausias V.Karčiauskui išlikęs prisiminimas, kai pas kaimyną užklydo svečias, o gaspadorius nebeturėjo nė lašo alaus. Teko žmogui su kibiru lėkti pas kaimynus – jo tėvus – pasiskolinti „miežio sulčių“.
Skola – ne rona, neužgis. Tad po kurio laiko, vos išsiviręs alaus, kaimynas jau šūkavo jų kieme: „Skoly parnešio, kor dėt?“
Iš tiesų, kur dėti tą pilną kibirą putotos, dar truputį šiltos ir be galo skanios skolos? Ogi vyrai susėdo užstalėn, pasišnekučiuodami išgėrė tą skolą, o į namus išsiskirstė jau traukdami dainas.
Verdant alų svarbios ir dainos
Girsūdietis pasakojo, kad su amžiumi jo tėvai pavargo, todėl namuose nustojo kubiluose rūgti alus.
Sūnui nesinorėjo, kad nutrūktų iš kartos į kartą perduodama miežio sulčių virimo bei ragavimo tradicija ir šis gėrimas – rudai gelsvos spalvos, baltos putos, kartokas, su saldžiu prieskoniu ir kiekvieno kitaip juntamu poskoniu – neišnyktų nuo vaišių stalo giminės susibūrimuose.
„Paruošiau kubilus, užkaičiau puodus. Tėveliai sėdėjo ir vadovavo, o mes dirbom. Mano šeima fotografavo, filmavo, minučių tikslumu užrašė: ką kada virti, kur kada eiti ir kur supilti“, – pasakojo pašnekovas.
Prieš 13 metų visus alaus virimo rakandus – medinius kubilus, koštuvus, rundelius, statinaites su volomis V.Karčiauskas iš Žvirgždės persigabeno į Girsūdų kaimą.
„Dabar ir pats galiu atskleisti vieną iš alaus darymo gudrybių, kuri neabejotinai turi didelę įtaką alaus kokybei ir svečių linksmumui. Dedant cukrų, kaskart reikia garsiai dainuoti: „Sėdž bobutė ąžuole, o senelis – uosy, klausinėjo senis bobos, ar tu man dar duosi?“ – šmaikštavo tėvų alaus virimo tradicijas perėmęs žaldokas.
Menas – atkimšti volą
Renginio metu vyriausiajam Pasvalio krašto aludariui 86 metų Julikui Simonaičiui buvo patikėta garbinga misija – atkimšti šventei skirtos alaus statinaitės volą.
Tai – įgūdžių reikalaujantis procesas. Jeigu per staigiai truktelsi, alus gali išmušti volą – ir miežinio gėrimo nė paragauti gali netekti.
Kriaušiškių kaime gyvenantis J.Simonaitis ne tik verda alų pagal senąsias šio krašto tradicijas, bet ir pats augina apynius. Skinti žalia-spurgių susirenka kelios dešimtys žmonių. Ir tai ne tik šiaip apynių spurgų raškymo talka, bet šventė su dainomis, šokiais, pasakojimais bei alaus ragavimu.
Apyniai ir alui, ir sveikatai
Senolis pasakojo, kad apynius deda į alų dėl kartumo. Jam patinka gerokai karstelėjęs, tai jų nepagaili. Būna, kad žmonės jo paprašo apynių dėl sveikatos. Apynių spurgai nuo gilios senovės buvo vartojami kaip nervus raminanti, migdanti ir virškinimą gerinanti priemonė.
J.Simonaitis alaus virimo tradiciją bei alui pagaminti reikalingus rakandus taip pat paveldėjo iš savo tėvo. Savarankiškai daryti alų pensininkas pradėjo prieš ketvirtį amžiaus.
Tėvukas sūnui ne tik perdavė alaus virimo paslaptis, bet ir pareigą rengti giminės susibūrimus bei rūpestį, kad juose niekada nepritrūktų alaus.
Skaniam alui padaryti labai svarbi gera vandens kokybė. O jo sodybos šulinyje būtent toks vanduo ir yra. Vyras apgailestavo, kad sovietiniai laikai labai sugadino kaimiško alaus įvaizdį – kai jis buvo pradėtas gaminti prekybai, į kokybę buvo numota ranka.
Aludaryste užsiimdavo moterys
Prieš penkerius metus Pasvalio krašto muziejaus darbuotojas Laimas Jurkus lankėsi J.Simonaičio sodyboje ir filmavo, kaip šeimininkas daro alų. Netrukus buvo sukurtas filmas „Nuo grūdo iki putos“.
Domėdamiesi Šiaurės Lietuvos alaus darymo tradicijomis, pas Kriaušiškių kaimo gyventoją lankėsi žurnalistai iš Amerikos, Danijos. O švedai lietuviui suorganizavo kelionę į jų šalį, kad šis atskleistų alaus darymo paslaptis vietos gyventojams.
Senolis šypsosi pasakodamas, kad į vasarą vykstančius giminės susiėjimus susirenka daugiau kaip šimtas žmonių. Tai būna teatralizuota šventė. Klojime yra įrengta scena ir jame tuo metu veikia teatras, vaidina giminaičiai. J.Simonaitis alų daro šimtametėje tėvų pirtyje. Anksčiau miežio sultis virdavo ne tik jo tėvas, bet ir motina.
Tėvukas dirbo kalviu ir mašinistu, todėl nelabai turėdavo laiko, tuomet alaus gamyba rūpinosi mama. Juolab kad anksčiau lengvesniu darbu – aludaryste – daugiau užsiimdavo moterys, nes vyrai turėdavo sunkesnių darbų.
Receptą sutuoktiniai patobulino
Kad moterys ne ką prasčiau verda alų nei vyrai, galėjo įsitikinti šventės dalyviai.
Visiems buvo duota ragauti Kraštų kaime gyvenančios Lidijos Zagorskienės virto alaus.
Meniškos sielos moteris ne tik vadovauja meno kolektyvams, pati muzikuoja, vaidina, bet dar ir randa laiko suktis tarp rūgstančio alaus kubilų.
„Geram alui išvirti nereikia fizinės jėgos, tai padaryti puikiai gali ir moteris. Kartą paragavę mano alaus, jo su kitu nebesumaišo. Tik labai nustemba, jog alų pagaminau aš, moteris“, – pasakojo aludarė.
Jai ir vyrui patinka kartesnis alus, tai tokį ir daro. Dažnai būna, kad vyras pradeda virti alų, o žmona pabaigia, arba atvirkščiai.
L.Zagorskienę alų virti išmokė jos tėvas. Moters vyras taip pat yra alaus darymo meistras.
Sutuoktiniai patobulino dviejų šeimų alaus receptus ir dabar gamina tokį šnekutį, kuris atitinka abiejų skonį.
„Mes su vyru linksmi žmonės, tai ir mūsų alus prišaukia linksmybes. Niekada negalima virti alaus susipykus ar blogos nuotaikos, nes visa tai persiduos gėrimui. Alui, kaip ir ruginės duonos tešlai, triukšmas nepatinka. Todėl jo darome nedideliais kiekiais, ne tiek, kiek galima išgerti, o tiek, kad jo visada būtų namuose ir turėtume kuo pavaišinti užklydusį svečią“, –
pasakojo anksčiau ir ruginę duoną senovinėje krosnyje kepdavusi moteris.
Svečius vaišino alaus sriuba
Amžinybėn jau iškeliavusio garsaus Daujėnų krašto aludario Stanislovo Majausko dukterį Danutę Piškinienę džiūstančio salyklo ar rūgstančio alaus kvapas lydėjo nuo pat vaikystės.
„Tėvelis alų darydavo labai dažnai, bet niekada nebūdavo girtas. Jei kaime vestuvės, pagrabas ar šiaip kokia proga, žmonės skubėdavo pas tėvelį, kad šis alaus išvirtų. Joks suėjimas be alaus neapsieidavo“, – prisiminė žaldoko duktė.
D.Piškinienės vyras Jonas moka daryti alų, bet tuo neužsiima. Sutuoktiniai juokiasi, jog nebeliko pijokų, kas ji gertų. Ir tuojau pat pasitaiso, kad geriant tikrą miežių alų, tapti girtuokliu neįmanoma.
Renginio svečius sutuoktiniai vaišino alaus sriuba, ją virti išmokė velionis S.Majauskas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kasmet J.Simonaičio sodybos kieme vyksta apynių raškymo šventė. Ji sutraukia tuos, kurie neabejingi tautiniam alaus paveldui. Apynių skynimas – svarbus darbas.
2. J.Simonaitis – vyriausias Pasvalio krašto aludaris.
3. Sambūryje dalyvavo vienintelė alų verdanti moteris L.Zagorskienė.
4. V.Karčiauskui nesinorėjo, kad nutrūktų sena šeimos tradicija.
5. Statinaitė šviežio alaus jau paruošta pokyliui. Kas ją atkimš?
6. Garsaus Daujėnų krašto aludario S.Majausko duktė Danutė su vyru J.Piškinu.
7. Prisiminti senąsias alaus darymo tradicijas susirinko 8 aludariai iš dviejų kraštų – Pasvalio ir Biržų.
V.Savickienės ir J.Simonaičio asmeninio archyvo nuotraukos
