Situacijos priežastis glūdi ne čia. Esmė – tikrai labai jau minimalūs gaunamos vakcinos kiekiai. Ir toks tiekimas tęsis tol, kol neprisidės daugiau panašaus galingumo gamintojų arba net tol, kol kažkuris gamintojas pasistatys papildomus pajėgumus. Net ir prisidėjus kitiems gamintojams ar kažkam pasistačius papildomus pajėgumus, dar vis tiek ilgokai bus kažkoks skiepijimo preparatų deficitas. Gal tik tiekimo situacija bus geresnė, negu buvo rudens pabaigoje su gripo vakcina, kai neliko nei valstybės užsakytos, nei už pinigus perkamos.
Kad ir Lietuvoje yra abejojančių vakcinavimu, nėra ko aiškinti. Bet tarp abejojančių tėra keletas rėksnių nihilistų, kurie ne tik vakcinavimo naudą neigia, bet ir prikuria kokių tik nori mitologinių ar net antgamtinių dalykų. Nereikia toli ieškoti – apie V.Uspaskicho blefą ištriūbijo visi kanalai, nors didžiausias žaidimo kortomis meistras A.Guoga tą pačią dieną atpažino, kad V.Uspaskicho šnekos tėra blefas. Toks pat, kaip ir kitų antivakserių svaičiojimai, kuriais mulkinami ne itin epidemiologiją išmanantys žmonės.
Kas gi išties rūpi visiems tiems – nuo eilinės valytojos ir net šiukšliadėžių „revizorių“ iki prokurorų ir firmų vadovų? Kol kas jiems svarbiausias dalykas – vakcinos efektyvumas. Taigi jis jau patikrintas keliasdešimties savanorių, gaunančių menką finansinį atlyginimą, bet jų sveikata ir gyvybė apdraudžiama kone milijoninėmis sumomis. O po to vyksta efektyvumo duomenų perpatikrinimas ir analizė valstybinėse įstaigose, atsakingose už preparatų registravimą. Tai ne šiaip procedūra, o rimtas darbas, kurį atlikti yra būtinybė be skubos ir karščiavimosi. Ir negalima tą darbą atliekančių žmonių kaltinti biurokratizmu ar vilkinimu, kadangi jie atsakingi už milijonus žmonių.
Tad į šį rūpimą klausimą atsakymas yra paprastas: skiepijimo preparatai gali būti ir išties būna kokia puse ar net visu procentu efektyvesni už paskelbiamus, nes taip gamintojai lyg ir apdraudžia save, kadangi jiems maloniau, kai kontroliuojantys specialistai nustato geresnę kokybę.
Kitas rūpimas klausimas – vakcinos saugumas. Niekas nenori kažkokių nemalonių reiškinių po paskiepijimo. Bet trys faktai yra neišvengiami. Pirmiausia – karščiavimas. Jei jūs po skiepo visiškai nesukarščiavote, tai gal jums paprastą vandenuką suleido arba dėl netinkamo laikymo vakcininis antigenas jau buvo „numiręs“. Todėl nereikia stebėtis, kad po normalaus vakcinavimo praėjus 6–12 valandų jūsų kūnas „įšils“. Normalu, jei temperatūra pakyla iki 37,3–37,6 laipsnio ir tokia laikosi 10–16 valandų. Antroje vietoje du (kai kada – trys) faktai viename: suleidimo vieta skausminga ir apčiuopiamas sukietėjimas. Bet tas „guzelis“ neturi būti didesnis už jūsų nykščio galo pusiukę, t. y. tik tos dalies, kiek užima nykštys po nagu. Jei vakcina buvo suleista negiliai (tokių skiepų, kurie leidžiami po oda ar į poodinį riebalų sluoksnį sėdmenyse ar pilve aplink bambą, yra bene penki), tai virš sukietėjimo bus paraudusi ir oda.
Pastarieji reiškiniai yra elementari organizmo reakcija į šaltį. Suleiskite tokį pat kiekį iš šaldytuvo ištraukto paties neutraliausio fiziologinio tirpalo, tai ir paskaudės, ir sukietėjimas atsiras. Net kai žmogui nesmarkiai apšalo ausys, jos sutinsta, parausta ir peršti. Na, ausis dar galima tepaliukais patepti ar panaudoti medžiotojų siūlomus zuikio taukus, bet ten, kur giliau suleista šalta vakcina, niekuo gi nepatepsi.
Visos sovietinių laikų vakcinos buvo efektyvios, kai kurios, pvz., nuo erkinio encefalito, net efektyvesnės už naujausias vakarietiškas. Bet, pagal mano terminologiją – ne itin „švarios“ – turėdavo technologinių priemaišų. Todėl jomis paskiepijus žmogų temperatūra šoktelėdavo ir virš 38 laipsnių, ir karščiavimas dažnokai baigdavosi tik 3–4 dieną, ir „guzelis“ kai kada būdavo kone kaštono dydžio, o prie jo prisiliesti būdavo skausminga kone savaitę.