Viskas sukasi apie vieną parapiją
Treti metai socialiniuose tinkluose gyvuoja grupė „Aleksandravėlės parapijos emuziejus“. Ji labai aktyvi, nuolat pasipildo tekstais ir nuotraukomis, prie šių užverda ilgos diskusijos.
Šioje feisbuko grupėje viskas sukasi tik apie Aukštaitijos pakraščio kaimą –Aleksandravėlę ir greta esančius ar buvusius mažus kaimelius. Nariai dalijasi ir šių dienų, ir praeities informacija.
Kartais, grupės nariams pasirausus prisiminimuose, aikštėn iškyla intriguojančios paslaptys. Grupės gyvybę labiausiai palaiko vietinė entuziastė 80-metė Genovaitė Šajaukienė, anksčiau dirbusi ir mokytoja, ir mokyklos direktore.
Grupė nuolat pasipildo naujais nariais, jų yra jau per 1050.
Reikia klausti, kol nevėlu
Emuziejaus sumanytojas ir įkūrėjas yra 40-metis istorikas Marius Tavoras. Jis su šeima gyvena sostinėje, dirba Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijoje istorijos mokytoju, o laisvalaikiu dar ir gidu.
Aleksandravėlė – jo senelių ir prosenelių kraštas, čia leisdavo vasaras. Dabar jau čia vasaroti atvažiuoja su šeima. Deja, kaimas labai susitraukė, liko vos 5 namai.
Rūšiuodamas senus daiktus jis aptiko gausybę nuotraukų. Kai kuriuos žmones jose pažino, apie kitus nieko nenutuokė, o atspėti, kas ir kokiose situacijose nufotografuoti tarpukariu ar pokariu, nebuvo galimybių.
Kaime užaugęs, bet po studijų Kauno universitete gimtinėn nebegrįžęs tėtis niekuo negalėjo pagelbėti – žmonių senose nuotraukose nepažino.
„Taip ir kilo mintis feisbuke suburti grupę. Kėliau nuotraukas ir klausiau: gal kas ką atpažįsta, prisimena?“ – pasakoja vyras.
Anot jo, juk galinčių papasakoti kasmet lieka vis mažiau, jei nepaklausi dabar, kitąmet gali būti per vėlu. Juk pats augdamas senelių irgi mažai klausinėjo, dabar mena tik močiutės pasakojimų nuotrupas, kaip ji tarnavo už 3 kilometrų esančioje Latvijoje ir kad Tavorų protėviai į Aleksandravėlę atsikėlė tuoj po baudžiavos panaikinimo.
Atmintį išjudino ir kartas suartino
Žmonės įsitraukė labai aktyviai, komentavo vaizdus fotografijose, o netrukus ir patys ėmė kelti senas nuotraukas.
Istoriko idėja labai suartino kartas, juk ne visi senoliai moka naudotis kompiuteriu, tad vaikai ar anūkai turi padėti, tada ir patys susidomi.
„Vienoje nuotraukoje mano senelis su plunksnakočiu palinkęs ties buhalterine knyga, tai apie tą laikotarpį jį menantys papasakojo“, – džiaugiasi.
Emuziejaus gyvavimo pasekmė – rugpjūčio pabaigoje pristatyta knyga „Gyvenimo ratu“ apie Aleksandravėlės parapijos istoriją ir žmones.
Nėra kada valyti dulkes
„Knygą rašėm visi, visas tūkstantis su viršum emuziejaus grupės narių“, – patikina knygos sudarytoja G.Šajaukienė.
Ji džiaugiasi, kad Marius myli senelių sodybą ir šitą kraštą, kad visus, taip pat ir ją, įtraukė.
Dabar per nuolatinį sėdėjimą feisbuke nukenčia namų tvarka, daržų ravėti išlekia tik kai akys nuo ekrano labai pavargsta.
„Maniau, kad bus lengva tą knygą sudaryti, juk tiek informacijos prisikaupė, tiek žmonių prisiminimais dalijosi, man tereiks sudėt. Bet kaip sunku buvo!“ – prisipažįsta.
Tarmę išgirsti padėjo anūkas
Knygoje užgriebta 13 temų. Leidinys išėjo 224 puslapių, jai atrinkta 400 fotografijų.
„Marius parašė istorinę šimt-mečio Aleksandravėlės apžvalgą. Visi kiti rašėm kas ką žinom“, – aiškina pašnekovė.
Knygon sudėti čia gyvavę vestuvių, gimtuvių, laidotuvių papročiai, aprašyti piršlybos, vaikystės darbai ir žaidimai. Daug kaimo kasdienybės: linų sėja ir rūtė, aliejaus spaudimas, deguto gamyba, skerstuvės, gyvulių auginimas, žirgų lenktynės.
„Tada perėjom prie žmonių, kas tuos darbus darė: kubiliai, šiaučiai ir kriaučiai, audėjai, kalviai, bitininkai, giedotojai, staliai ir auksarankiai kuparų meistrai. Prisiminėm ir į Ameriką išlėkusius laimės ieškoti“, – vardija.
Skirta dėmesio ir gimtajai tarmei.
Čia moteriai anūkas padėjo. Nežinojau, kaip kai kuriuos žodžius teisingai užrašyti, jis sumanė pridėti QR kodus, kuriuos nuskenavus išgirsti tarmišką kalbą.
Aptariant senas nuotraukas, išaiškėjo ir nemažai paslapčių.
Pavyzdžiui, anūkai sužinojo, kad senelis turėjo nesantuokinių vaikų. Kitam parūpo, ar laivelyje sėdinti Teklė pramogauja su giminaičiu, ar su gerbėju.
Jau mestelėta nauja idėja. Ją pasiūlė iš šio krašto kilęs, bet dabar Vilniuje gyvenantis Vitalis Vožterys.
Visi dabar ieško atlaidų nuotraukų – galbūt atsivers naujų istorijų ciklas.
Laiminga tėvų nepaklausiusi
Pati G.Šajaukienė įrašė tarmiškai ir raštu papasakojo istorijų apie savuosius.
Įdomiausi močiutės Jadvygos ir jos vyresnės sesers Juzefos gyvenimai.
Tėvai, palivarko valdytojai, neleido vyresnėlei tekėti už samdinio. Ji neklausė, su mylimuoju sugyveno du nesantuokinius vaikus, o galiausiai vis tiek už jo ištekėjo.
Tėvai išeinančiai iš namų Juzefai davė tik skarą ir leido pasiimt daiktų tik kiek, kiek į ją telpa.
„Paskui mylimąjį išsekusi Juzefa gyveno laimingai, daug vaikų susilaukė, jos giminės dabar jau ketvirta karta gyvena, visi gražiai bendrauja“, – atskleidžia, ką gali meilė.
Kai jaunylei Jadvygai, G.Šajaukienės močiutei, pasipiršo 20-čia metų vyresnis vyras, tėvai už jo dukrą varu išvarė, kad neužtrauktų tokios pat gėdos kaip nepaklusni vyresnėlė.
Močiutė su savuoju irgi gražiai sutarė, daug vaikų susilaukė, bet visi berniukai vaikystėj išmirė, užaugo tik keturios dukros. Kai senas vyras mirė, vaikus vienai teko auginti.
Moters giminė labai plati.
Neseniai su saviškiais surengė žygį senelių ir prosenelių takais. Jaunesni riedėjo dviračiais, kiti mašinomis.
Kad aplankytų visus kaimus, kur giminių gyventa, prireikė net dviejų dienų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Šajaukienės rūpesčiu feisbuke gyvuojantis muziejus nuolat pasipildo nauja informacija. Asmeninio albumo nuotr.
2. 1955 m. Lingavos vnk. Akėja Pranciškus Žuklys. Oi, kaip praverstų ir dabar darbams nors po vieną arklį kaimui.
3. Sigita Adomėnienė atpažino savo senelius Antaną ir Oną Jonėnus iš Jovydžių kaimo.
4. Ar ką lydi tokia sėkmė? Apie 1968 m. Kumpuolio ežere 15 kilogramų lydeką sugavo Povilas Šajauka.
5. Maniuliškės. Apačioje sėdi Eleonora Abarytė, Pranas Urvinis, žuvęs apvirtus ir jį prispaudus traktoriui, ir Valerija Streikutė.
6. Tarpukariu dviračius Aleksandravėlėje turėjo tik trys šio krašto žmonės: tai paštininkas Edvardas Streikus iš Švilpiškio kaimo, Vincas Stankevičius iš Jovydžių kaimo ir dar vienas, kurio pavardės senbuviai nebeatmena.
Nuotraukos iš emuziejaus
7. Rąstinės gryčios jaunajai kartai jau egzotika, buvo smagu jas rasti dar nesuzmekusias.
8. Kai kurios trobos jau be gyventojų, užkaltais langais, bet vis tiek pilnos prisiminimų.
9. Jaunesni ir stipresni G.Šajaukienės giminaičiai senelių ir prosenelių kaimus apvažiavo dviračiais.
10. Kai kas iš savųjų aptiko ir vaikystėje pažintas kaimų bei miškelių vietas.
11. G.Šajaukienės (pirma iš kairės) suorganizuoti giminaičiai mielai leidosi į dienos žygį vietovėmis, kuriose yra jų šaknys.
Asmeninio albumo nuotraukos