Tarp klausytojų – brolis
„Kalbėkime žodžiais ir širdimi“ – tokią dedikaciją savo trečios knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ pirmuosiuose puslapiuose skaitytojams užrašo jos autoriai – panevėžiečiai Audrius Skačkauskas ir Aušra Giedrimaitė.
Prieš susitikimą su skaitytojais Panevėžyje, seniausiame šalyje veikiančiame Juozo Masiulio knygyne, abu akivaizdžiai jaudinosi. A.Giedrimaitė susikaupusi žvelgė pro lango stiklą į gatvę, A.Skačkauskas išėjo pasivaikščioti.
A.Giedrimaitė jaudinosi ir dėl to, kad tarp klausytojų buvo jos vyresnysis brolis.
„Beprotiškai myliu savo brolį, visuomet norėdavau į jį lygiuotis“, – jau baigiantis susitikimui ji priėjusi apkabino vyrą, su kuriuo sieja vienas svarbiausių dalykų – kraujo ryšys.
„Aš nesu viena“, – dar paaiškino to svarbą.
A.Skačkauskas garsiai susimąstė, kad ne kartą teko klausytis rašytojų pasakojimų apie jų knygų personažus. Ir kaip keista – ankstesnių dviejų jo knygų ir šios bendros – trečiosios – herojai yra jie patys ir jų artimieji.
Minčių turėjo, tiktai nedrįso
Pirmosiose dviejose savo knygose tokiu pat pavadinimu A.Skačkauskas pasakojo apie savo priklausomybes alkoholiui, lošimui, narkotikams. Jam teko nugalėti ne tik šias gyvenimą griovusias silpnybes, bet ir atlaikyti likimo siųstus kitus išbandymus – vėžį ir diabetą.
Panevėžietis visuomet akcentuoja, kiek daug šiame kelyje padėjo jo mama ir žmona.
„Aušrytė – žmogus, kurį beprotiškai myliu. Ji lyg angelas mane paėmė savo globon, kai buvau praradęs viską“, – prisipažino.
Tad kaipgi nutiko, kad šįkart knygą rašė ir ji?
„Pastebėjau, kad žmonės vis labiau domisi, o kas gi yra ši mane į susitikimus lydinti moteris? Ir man pačiam darėsi įdomu, kaip visa tai, ką apie save ir apie mus rašiau, ji matė ir vertino“, – prisiminė A.Skačkauskas.
Tad kartą, kai jiedu virtuvėje gėrė arbatą, paklausė, gal ir ji norėtų aprašyti savo išgyvenimus. Moteris prisipažino turėjusi tokių minčių, tiktai nedrįsusi. Abudu nutarė, kad viskam aprašyti mėnesio užteks.
Laikas ėjo, bet žmona savo dalies knygos vis neparašė. Ir taip – 5 mėnesius.
Didžiuojasi žmonos drąsa
„Bet kai perskaičiau, supratau, kodėl Aušrytei prireikė tiek laiko. Ji viską parašė labai atvirai, taip pat ir apie mamą, pažeminimus, psichologinius niuksus... Ji drąsesnė, nes aš taip nebūčiau drįsęs“, – atviravo A.Skačkauskas.
Jam ir taip skaudu, kad po antrosios knygos susipyko su netikru broliu. Vien už tai, kad rašydamas knygą pamąstė, jog galbūt jis tapo alkoholiku, nes ir tėvas gėrė.
A.Skačkauskas tęsė suprantantis, kad atsiras tokių žmonių, kurie jo žmoną teis, nes esą nevalia iš namų nešti šiukšlių. Antra vertus – jeigu negali atvirai kalbėti, tai nekalbėk visai, nes tai bus melas.
„Ir dabar jaučiu Aušrytės virpėjimą, bet labai ja didžiuojuosi“, – jautriai apie žmoną kalbėjo A.Skačkauskas.
Ginčijosi dėl marškinių
A.Giedrimaitė pasakojo, kad ilgai savyje nešiojo klausimą, kiek atvirauti su skaitytojais.
„Iki Audriaus jau turėjau dvi santuokas ir dvejas skyrybas. Abu pirmieji vyrai taip pat turėjo priklausomybių. Pirmiausia turėjau atsakyti pati sau, kodėl pasirinkau būtent tokius žmones“, – sakė.
O kai atsakymus surado, nusprendė, kad bijoti nereikia nieko, juk gyvenimas – vienas.
Švelniai šypsodamasi ji prisipažino, kad gyventi su Audriumi irgi nelengva, kaip ir jam – su ja.
„Mes – ne rašytojai, tiesiog papasakojau savo istoriją. O žmonės turbūt pasiilgę tokio atvirumo ir vilties, kad galima išlipti iš visų bėdų“, – svarstė.
Štai kad ir prieš renginį juodu ginčijosi, ar A.Skačkauskui susikišti marškinius į kelnes, ar ne.
Jie sakė gyvenantys įprastą gyvenimą, kaip ir visi, bet jie – artimiausi draugai.
„Mūsų susižavėjimas, aistros, nuoskaudos ir baimė tapo draugyste, palaikymu, kantrybe. Puikybė – nuolankumu. Ambicijos – prisitaikymu vienas prie kito. Mano vaikai – mūsų vaikais. Mano ir mano vaikų maža šeima – didele, palaikančia, mylinčia ir draugiška šeima. Sūnaus mylima moteris ir jos dukrytė – mūsų dukra ir anūkė. Anūkas – stebuklas ir didžiausia gyvenimo viltis. Audriaus mama – mūsų mama“, – apie tai A.Giedrimaitė rašo knygoje.
Jautėsi našta, nevykusia dukra
„Mano vaikystės prisiminimai buvo užblokuoti“, – pasakojo A.Giedrimaitė.
Motina ją augino viena, joms reikėjo išgyventi. Moteris nuolat būdavo darbe, o dukra gyveno knygose, susitapatindama su personažais.
„Neprisimenu, kad mama man glostytų galvą, apkabintų, sėdėčiau jai ant kelių, sektų man pasaką ar skaitytų knygą, sakytų „labas rytas“ ar „labanakt“, „myliu tave“, išleistų į mokyklą su pusryčiais, pasitiktų su pietumis. Jokių mergaitiškų pokalbių, moteriškų mamiškų patarimų ar pamokymų“, – rašo knygoje, kaip ilgėjosi mamos artumo ir kad tai svarbu net pačiai vaikus užauginus.
Ir skaudžiai tęsia: „Ne vieną kartą esu pagalvojusi, kad mane įvaikino. Kad esu jai našta. Nevykusi dukra.“
Po pamokų ši uždara, nedrąsi, mažai bendraujanti, mažai besišypsanti, kompleksų pilna mergaitė eidavo į biblioteką. Geriausi gyvenimo metai – Juozo Miltinio dramos teatre, kai dirbo rūbinėje ir kur susidraugavo su visa kompanija, taip pat ir Audriumi.
Užaugo, baigė gimnaziją, bet nuoskauda, kad yra tarsi svetima, niekur nepradingo. Ji aprašo Velykas Vilniuje, gražų ir šiltą pavasarį, kai liūdna ir vieniša klaidžiojo senamiesčio gatvelėmis.
„Pavydėjau žmonėms, kurie linksmi eina į bažnyčią, daužo velykinius kiaušinius, bendrauja ir džiaugiasi šeima, gimine, namais. Labai norėjau būti reikalinga, mylėti ir būti mylima“, – puslapiuose lieja jausmus.
Sūnus maldavo nepriimti
Knygos autoriai prisipažino, kad susitikę po daugelio metų ir nusprendę kartu gyventi susidūrė su kliūtimi – A.Giedrimaitės jaunesnysis, tuomet 12 metų, sūnus tiesiog maldavo jo nepriimti.
A.Skačkauskas atviravo, kad buvo didžiulė baimė, ar jiems tikrai pavyks.
Kai atvažiavo paimti paskutinių jo daiktų, bandė išsisukinėti, kad dar permiegos šią naktį senuosiuose namuose. Bet A.Giedrimaitė neleido baimei nugalėti.
„Aušrytės sūnus žaidė kompiuteriu. Priėjau, priklaupiau ant kelio, pasakiau, kad jo tėčio neatimsiu, ir paprašiau leisti pabandyti kartu gyventi. Ir jis sutiko“, – prisiminė.
Ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta – lošimai, narkotikai sustojo, nes A.Skačkauskas užgerdavo juos alkoholiu.
„Kompanijose atrodydavau linksmas. O iš tiesų – be darbo, be pinigų. Maniau, kad išvarys, bandžiau žudytis. Supratau, kad turiu ieškoti išeities“, – pasakojo.
Išeitimi tapo Minesotos programa. Apie tai jau yra rašęs ir „Panevėžio kraštas“.
Pasijuto saugi ir mylima
Kai feisbuko paskyroje A.Skačkauskas ėmė aprašinėti savo gyvenimą, sulaukė didelio susidomėjimo ir palaikymo.
„Rašiau, kaip gyvenu, kaip myliu – norėjau pasakyti, kad dabar esu kitoks, kad noriu atsiprašyti, kad galima pasikeisti, matyti gražius dalykus“, – tikino.
A.Giedrimaitė patvirtino, kad jos sutuoktinis yra nepaprastai geros širdies žmogus.
„Mano mama staiga susirgo, liga progresavo žaibiškai ir netikėtai. Aš iki gyvenimo galo būsiu savo vyrui dėkinga už palaikymą, slaugymą, netekties išgyvenimą ir atsisveikinimą kartu“, – rašo ji.
A.Skačkauskas šalia jos buvo ir vaikams susirgus. Iki tol nesulaukusi tokio palaikymo, A.Giedrimaitė įsitikino, kad su šiuo žmogumi ji bus saugi.
Susitikimui baigiantis viena skaitytoja paklausė, ar įmanoma padėti draugui, įnikusiam į alkoholį.
A.Skačkauskas įspėjo, kad tik tokiu atveju, jei žmogus pats pripažįsta bėdą. Jei ne – geriau atsiriboti, o finansiškai padėti – bloga paslauga.
„Ir Audrių ne aš ištraukiau. Jis pats pradėjo ieškoti kelio, man tereikėjo jį palaikyti“, – pritarė A.Giedrimaitė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pastebėti kiekvieną gražią gyvenimo smulkmeną, džiaugtis vienas kitu – to moko A.Giedrimaitė ir A.Skačkauskas.
2. A.Skačkauskas jau buvo parašęs dvi knygas, o trečiąją nusprendė rašyti dviese.
3. 4. 117-uosius metus veikiančio Juozo Masiulio knygyno savininkė Karolina Masiulytė-Paliulienė susirinkusiesiems gyrė knygos autorius už tai, kad šie dalijasi patirtimi, kaip nugalėti gyvenimo bėdas.
A.Švelnos nuotraukos
