Vakarų Ukrainos mieste Drohobyčuose užaugusi Julia Chomiak taip degė noru išvykti į frontą, kad į karinį komisariatą nuėjo sulaužyta koja, bet be gipso. Mat pabijojo, kad kitaip nepatvirtins jos prašymo leisti prisidėti prie Charkivo regione kovojančio vieno dalinio.

Mergina koją išsinarino ir vieną kauliuką susilaužė būtent nešdama į komisariatą gautą prašymą, kad taptų minėto dalinio medike. Julia buvo vos prieš kelias savaites baigusi mokslus Lvivo medicinos universitete, tačiau išsižadėjo ginekologės pareigų vienoje klinikoje ir išvyko į frontą.

Iš tikrųjų ji norėjo į frontą vykti jau pirmą karo dieną, tačiau kariniame komisariate jos paslaugų atsisakė, pareiškę, kad medikų fronte netrūksta. Jų prireikė po penkių mėnesių tik naujai susiformavusiame būryje, kurio skelbimą internete Julia ir pamatė.

Kai paskambino dalinio vyriausiajam medikui, šis nustebo, kad Juliai vos 26 metai, todėl siūlė kelias dienas pagalvoti, nes fronte galima žūti. Julia atsakė, jog viską seniai apmąsčiusi, ir paprašė skubiai atsiųsti sutikimą įdarbinti, kad jį galėtų nunešti į karinį komisariatą.

„Aš buvau apsisprendusi tapti karo medike, norėjau, kad tai būtų kerštas maskvėnams už tai, ką NKVD tarnai padarė senelei“, – pasakė Julia.

Senelės vardas irgi buvo Julia, ji mirė 2003 metais, kai būsimai fronto medikei buvo vos septyneri.

Kankino be gailesčio

Lvivo regione, Uniatičių kaime netoli Drohobyčo miesto, gyvenusią senelę NKVD agentai suėmė 1945 metais įtarę, kad yra pogrindyje veikusių patriotinių organizacijų OUN bei UPA ryšininkė. Senelei tuo metu buvo 22 metai, ji prieš ketverius metus buvo praradusi vyrą Michailą, kurį sovietinė valdžia už dalyvavimą OUN veikloje nuteisė myriop ir žiauriai nukankino Drohobičių kalėjime.

Vyrą senelė prarado ant rankų supdama pirmagimį dviejų mėnesių sūnelį Tarasą, jis vėliau tėvų kančių istoriją perpasakojo ir Julijai. 1945 metais senelę NKVD agentai suėmė kartu su dar vienu kaimo vaikinu, jį jau pirmą tardymo dieną užmušė.

Senelę NKVD sadistai išprievartavo, paskui įkaitinta geležimi išdegino vidinius lyties organus, „kad daugiau negimdytų banderovcų“. Po to leisgyvę merginą išvežė į kalėjimą, ten toliau kankino ir reikalavo pasakyti partizanų vardus. Saviškių neišdavusi ryšininkė buvo taip mušama, kad nebegalėjo paeiti, todėl į apklausas ją vilko tempdami už plaukų.

Po kelių dienų pamatę, kad suimtoji visa sutinusi, nebeprakalba ir yra be sąmonės, kankintojai merginą išvežė į užmiestį ir išmetė į pakelės griovį. Griovyje leisgyvę merginą pamatė vienas pažįstamas kaimietis, jis ją vežimu pargabeno, o ši po metų vėl ėmė vaikščioti, nors tuo mažai kas tikėjo.

Netikėjo, kad pasveiks

Dėl per mušimus pažeisto stuburo senelė liko neįgali, tačiau po kelerių metų dar kartą ištekėjo ir net pagimdė tris vaikus, nors tokia galimybe netikėjo net ją gydęs ginekologas Jevgenas Košeliukas.

Vėliau jis prisipažino, kad nei anksčiau, ne vėliau neregėjo taip sužalotų moters lytinių organų, tačiau pokariu nedrįso klausti, kas tai padarė, o Julios senelė to irgi nesakė.

J.Košeliukas po kiek laiko apie baisiai sužalotą pacientę papasakojo patikimam draugui, o šis Ukrainai atgavus nepriklausomybę susirado senelės sūnų Tarasą ir didvyriškos patriotės istoriją aprašė laikraštyje.

Nepriklausomos Ukrainos troškusi ir per žiaurius kankinimus bendražygių neišdavusi senelė Juliai tapo gyvenimo kelrode. „Negalėjau likti namuose priešams 2022-aisiais užpuolus tėvynę. Jaučiu, kad senelė manimi didžiuojasi“, – tvirtina Julija.

Kerštas Maskvos tarnams

Su 28 metų medike, trečius metus fronte dirbančia jaunesniąja leitenante Julia Chomiak susipažinome atsitiktinai – vakarieniaudami prie vieno stalo kavinėje Charkive. Kai prisistačiau, kad esu žurnalistas iš Vilniaus, Julia ir toliau liko santūri, nedaugžodžiavo, o sprendimo savanore vykti į frontą priežastis atskleidė tik prieš atsisveikinimą.

Julia tada išsitraukė telefoną, parodė pagyvenusios moters rimtu veidu nuotrauką ir pasakė: „Išvykau, nes norėjau keršyti už tai, ką Maskvos tarnai 1945 metais padarė senelei.“

Šie žodžiai suintrigavo, todėl entuziastingai ėmiau prašyti viską papasakoti, tačiau dėl turimų įsipareigojimų mergina sutiko likti tik dešimčiai minučių, bet pažadėjo pokalbį pratęsti telefonu ir atsiųsti laikraščio iškarpas.

Karas pakeičia visus

Paklausta, ar karas ją pakeitė ir kaip, Julia iš pradžių nutilo, suraukė antakius, bet paskui ėmė kalbėti atviriau, išsiliejo. Mergina tvirtino maniusi, kad išliks tokia, kokia buvo, tačiau paaiškėjo, kad kare tai neįmanoma, jis pakeičia visus. Po visko, ką matė ir patyrė, tapo atšiauresnė, abejingesnė.

„Kariuomenėje iš pradžių gyvenimą dalinau į dvi dalis: iki jos ir esant čia. Pastarasis etapas iš pradžių atrodė mažiau svarbus, laikinas – iki tol, kol grįšiu į „didijį“ gyvenimą. Dabar nebeliko skirstymo“, – kalbėjo medikė.

Anot Julios, karas daug ką supaprastina, išgrynina. Taikos metu atrodo, kad visi yra labai skirtingos asmenybės, todėl sunku tarpusavyje bendrauti bei suprasti vieniems kitus.

„Iš tikrųjų skiriamės nedaug kuo, turime tokius pat jausmus, poreikius, susižeidus visiems skauda. Mums visiems reikia dėmesio, užuojautos, globos, meilės“, – tvirtino mergina.

Fronte lydi mirties baimė

Julia fronte suvokė, kad nori kurti šeimą, gimdyti vaikus, turėti savo namus. Ir galutinai apsisprendė, kad dirbs ne akušere, o bus mokslininkė ginekologė, gilinsis į nevaisingumo problemas ir gydymą. Neslepia, kad fronte ją lydi mirties baimė, tačiau labiau kaip darbo fonas, o ne paralyžiuojantis veiksnys, mat yra susitaikiusi su tuo, kad gali tekti žūti ir negyventi nemirtingumo iliuzijoje.

Julia spėja, kad jai su armijoje lydinčiais pavojais buvo lengviau susitaikyti, nes yra medikė, o šiems dažniau nei kitų profesijų atstovams tenka matyti mirtį, ligonių kančias ir artimųjų išgyvenimus. Be to, greitosios pagalbos medike dirbanti mama dar paauglei liūd-nai pasakodavo, kad medikai nėra visagaliai, ir jų brigadai nepavyksta išgelbėti net jaunų žmonių, kartais vaikų.

Gyvybė – labai trapi

Studijuojant mediciną teko daryti skrodimus, per praktikas dirbti ligoninėse ir matyti mirštančius žmones, tačiau tai, kad gyvybė yra labai trapi ir lengvai prarandama, Julia galutinai įsitikino stabilizaciniame punkte šalia fronto linijos. Ten Julia dirbti pasiprašė pati, nes tuo metu jos brigada bazavosi ramesnėje vietovėje ir Juliai rūpesčių buvo mažiau.

Nuvažiavusi į kiek toliau, Konstantinivkoje, esantį stabilizacinį punktą mergina paklausė, ar netrūksta pagalbininkų, ir buvo priimta išskėstomis rankomis. Paaiškėjo, kad į punktą buvo vežami sužeisti kariai iš Bachmuto, o dėl ten paaštrėjusių mūšių teko tris mėnesius dirbti be pertraukų ištisomis paromis.

Kadangi ginekologiją studijavusi Julia buvo atlikusi ir chirurginę praktiką, merginai teko savarankiškai operuoti, amputuoti. Julia nesutriko, nors daug sužeidimų buvo tokių, kokių anksčiau neregėjo.

„Įsitikinau, kad žmogus yra tarsi krištolinis indas – gražus ir brangus, tačiau labai netvarus, todėl gyvybę labai lengva prarasti. Kad ją išsaugotų, medikui reikia būti maksimaliai susikoncentravusiam, šaltakraujiškam ir kontroliuoti jausmus, todėl darbo metu visiškai išjungiu emocijas“, – kalbėjo Julia.

Užgula skausmo kalnas

Kad gydytojas nėra visagalis, Julia pirmą kartą savarankiškai įsitikino Kupianske, kai netrukus po miesto išvadavimo rusai apšaudė ligoninę, o ji nuskubėjo į pagalbą. Pamačiusi, kad medikai kieme gaivina žmones, nusileido ieškoti kitų nukentėjusiųjų į rūsį ir ant laiptų pamatė sukniubusį vyrą civiliais drabužiais, kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ligoninės anesteziologas.

„Suleidau turėtus vaistus ir dariau viską, ką sugebėjau, kad gyvybė nesudužtų. Kažkas iš ligoninės atnešė defibriliatorių, ėmė man talkinti, tačiau po valandos vyriškio širdis nustojo plakti, nors kelis kartus pulsą buvo pavykę atgaivinti“, – liūdnai prisiminė mergina.

Nepasisekus stabilizaciniame punkte išgelbėti sužeisto kario gyvybės iš nevilties Juliai norėdavosi raudoti, tačiau greitai suvokė, kad būtina tramdytis, privalo išlikti susikaupusi, nes nuo to priklauso, ar gerai įvertins kito sužeistojo būseną ir padarys viską, kad šis būtų išgelbėtas.

„Karui užsitęsus žmonės kasdien skaito apie žuvusius ir tai tampa rutina, mirtys tampa skaičiais, tačiau iš tikrųjų kiekvienas žmogus yra atskira visata. Kai žūva vienas, skausmo kalnas užgula jo artimuosius ir gali nutikti taip, kad mirusiojo šeimos nariai ar draugai niekada dėl šios netekties nebeturės visaverčio gyvenimo. Trokštu, kad karas pasibaigtų ir niekas nebežūtų“, – sakė fronto medikė.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Julia trokšta, kad karas pasibaigtų ir nebetektų regėti mirštančių kovotojų.

2. Įraše savo paskyroje feisbuke Julia ragina tautiečius remti armiją, prisidėti prie kariaujančių.

3. Jaunai medikei fronte teko susidurti ir su neregėtomis ligomis bei sužeidimais.

4. J.Chomiak Lvive studijavo mediciną ir buvo nuolat besišypsanti mergina.

E.Butrimo nuotraukos