Tikslas – nubėgti maratoną
Panevėžietė 42 metų Daiva Abakanavičienė prieš trejus metus smarkiai pakeitė gyvenimo būdą: tapo bėgike ir ėmė lankyti bokso treniruotes. Dar ryžosi ir šuoliui parašiutu.
Šiųmetis jos tikslas – pagaliau nubėgti maratoną.
Veiklios moters diena suskaičiuota minučių tikslumu.
Vadybininkės diplomą turinti moteris yra nedidelės šunų kirpyklos savininkė. Kerpa ir kitokias grožio procedūras gyvūnėliams atlieka pati, būna, kad ant kojų išstovi po 10–12 valandų. Dirba 6 dienas per savaitę.
Po darbo, kaip ir visos moterys, dar skuba nudirbti gausybę buities darbų.
Į tą ritmą ji sugeba įterpti dešimčių kilometrų bėgimą, bokso treniruotes ir dar varžybas kas savaitgalį.
Šiurpo nuo minties, kad eis į ringą
Tobulų formų tamsiaplaukė atrodo gerokai jauniau, nei liudija pase įrašyta gimimo data. Moteris yra 20-metės ir 13 metų dukterų mama, tačiau šalia jų atrodo lyg sesuo. Vyresnėlė jau yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė.
Pašnekovė tikina, kad dabartinė jos išvaizda – sporto rezultatas.
Pirmiausia nereikalingus riebalus nutirpdė bėgimas, o paskui visus trūkumus ištaisė boksas.
Prisipažįsta, jog sutuoktinis ir giminaičiai iš pradžių šiurpo nuo minties, kad trapi moteris eis į ringą. Esą tai žiaurus ir kruvinas sportas, užsiėmimas agresyviems.
„Boksas – ne muštynės, tai gražus sportas“, – savo pomėgį gina ji.
Daug ką lemia sutikti žmonės
Anot D.Abakanavičienės, sportas jos gyvenime atsirado neplanuotai ir netikėtai.
Anksčiau, net mokyklos laikais, ji jokių su fizine veikla susijusių būrelių nelankė, tokie užsiėmimai tiesiog netraukė.
Dabar moteris įsitikinusi, kad niekada ne per vėlu pradėti sportuoti, pavyzdys jai – bėgimo entuziastė, maratonus ėmusi bėgioti būdama 52 metų.
Tačiau ji patikina, kad netapo sporto fanatike, supranta, jog bėgioti gali ne visi, ne visiems tai patinka. Kartais kartu su mama į varžybas nuvažiuoja ir dukros, bet jos nėra bėgimo entuziastės.
„Viskas gyvenime priklauso nuo sutiktų žmonių“, – šypsosi energingoji panevėžietė.
Prieš užklumpant pandemijai jos kirpykloje savanoriavo gyvūnus mylinti ir pati panašią įstaigą atidaryti svajojanti mergina. Ji D.Abakanavičienę ir įtraukė į bėgimą.
„Darbe ištisą dieną būnu pasilenkusi, įskausta sprandą. Nuo vienodos padėties kojoms ir stuburui taip pat ne pyragai. Vis pasikalbėdavom, ką čia reikėtų po darbo daryti, kad įtemptus raumenis atpalaiduotų“, – prisimena, kada pasisuko kalba apie fizines iškrovas.
Savanorė ją įkalbėjo dalyvauti Vilniuje vyksiančiame pramoginiame bėgime „Color run“, kai bėgant trasa į bėgikus purškiami visokių spalvų dažai.
„Tada ėmiau mokytis bėgti, įsigijau tam sportui skirtus sportbačius“, – mena.
Miške išbėgioja nuovargį
Nuo tos linksmos atrakcijos viskas ir prasidėjo. Jau tada, kai nuo galvos iki kojų apipurkšta dažais pasiekė finišą, pajuto adrenalino antplūdį ir teigiamų emocijų jėgą.
„Taip patiko, kad po darbo pradėjau bėgioti“, – pasakoja moteris.
Iš pradžių net 3 kilometrai atrodė didžiulis atstumas, jį įveikti buvo sunku. Bėgdavo iš namų Radviliškio gatvėje palei Nevėžį iki miesto parko. Kartais su savanore važiuodavo į Piniavą, kur ši gyveno, pasiimdavo vilkšunį ir bėgdavo miško keliukais.
„Viskam reikia įdirbio, atstumus didinau su protu, kai įveikdavau 5 kilometrus, ilgindavau iki 6 kilometrų. Jaučiau, kad toks krūvis kūnui gerai. Pabūni gamtoje, pravėdini plaučius, išbėgioji darbo nuovargį“, – sako, kad sportavo įsiklausydama į organizmą.
Dabar D.Abakanavičienei apsukti 10-ies kilometrų ratą yra vienas juokas.
Dėl malonumo ir grožio
„Svarbu bėgimo nepadauginti“, – perspėja moteris.
Anot jos, kai kurie bėgikai mėgėjai tampa tiesiog ligoniais, dirba su asmeniniais treneriais vien tam, kad susirinktų didesnį dalyvautų varžybų ir įveiktų maratonų skaičių.
Anot jos, kuo intensyviau sportuojama, tuo daugiau traumų, be šito sporte neapsieinama. Moteris sako, kad ji pomėgiu nepiktnaudžiauja, tad traumų nėra patyrusi.
„Aš bėgu ne dėl pliuso, o savo malonumui. Ir dėl grožio. Nedidinu tempo, bėgu lengvai. Bėgimas pataisė figūrą, suteikia tonusą, atlaisvina galvą nuo įtemptų minčių, bėgant viską išpučia vėjas. Jei nėra nuotaikos, išbėgi ir grįžti kitu žmogumi“, – vardija teigiamą pomėgio pusę.
Moteris sako, kad nuolat bėgiojant pagerėjo širdies darbas, tai jaučia per savijautą.
Ir per molį, ir kratomi elektros...
Kai jau atsirado bėgimo įgūdžiai, panevėžietė savaitgaliais ėmė dalyvauti varžybose. Kiekvieną sek-madienį jos būna vis kitame šalies mieste.
Dabar ji ruošiasi rugpjūčio gale Biržuose vyksiančioms varžyboms. Neseniai dalyvavo bėgime Druskininkuose. Buvo užsirašiusi ir į bėgimą Alytuje, 100 kilometrų trasoje aplink ežerą, ten pasirinko 10-ies kilometrų atkarpą.
Ilgiausias atstumas, kurį panevėžietė jau įveikia, yra 21 kilometras – pusė maratono.
Varžybos mokamos, gali kainuoti 20, o gali ir 50 eurų, žiūrint, kokio lygio. Tokius renginius renkasi bėgimo entuziastai, kam patinka varžytis.
„Man tai pramoga, bendravimas su bendraminčiais. Sutinki žinomus bėgikus, matai jų ištvermę, teigiamos emocijos duoda energijos užtaisą visai darbo savaitei“, – panevėžietė paaiškina, kam jai tai reikalinga.
Ypatingi potyriai būna po varžybų su kliūtimis, kai tenka bėgti naktį, basomis, šokti į purvą, šliaužti pilvu po elektros laidais, kuriuos užkliudžius kaip reikiant pakrato, tenka klampoti ir per molį, bristi per ledinį vandenį
„Būna taip sunku, kad galvoji: „O, dangau, kodėl aš čia, už ką?“ Bet prie finišo tokios mintys atslūgsta ir patiri didelį malonumą. To neišgyvenusiam sunku suprasti tą jausmą“, – kalba moteris.
D.Abakanavičienė priklauso Pasvalio bėgimo klubui „Vėtra“.
„Tėtis kilęs nuo Pasvalio, ten labai šilti žmonės“, – paaiškina, kodėl „perbėgo“ pas pasvaliečius.
Pamatė ir nusiramino
Boksas, anot pašnekovės, irgi atsirado per laiku sutiktus žmones.
Apie tokį sportą nei svajojo, nei kada galvojo.
Bėgimu besižavinti kaimynė, su kuria dažnai atsidurdavo tuose pačiuose renginiuose, kartą pasisakė, kad norėtų lankyti boksą, esą taip būtų lengviausia numesti svorį, pavadino pabandyti kartu.
Taip pasitaikė, kad į šunų kirpyklą savo augintinį atvedė vyras, lankantis bokso treniruotes. Jis parekomendavo bokso trenerę moterį, puikią savo srities žinovę.
„Kaimynė du kartus nuėjo į treniruotes ir metė, o aš užsikabinau, jau dveji metai, kai dukart per savaitę į bokso treniruotes – kaip „Tėve mūsų“. Adrenalinas, energija, užverda kraujas. Išsigelbėjimas nuo darbo sustingstantiems pečiams“, – sako nė už ką šio sporto nemestų.
Tiesa, sutuoktinis žmonos entuziazmu dėl bokso iš pradžių nė kiek nesižavėjo.
„Bet kokiam žmogui pasakyk „boksas“, reakcija bus vienoda: siaubas, juk nemoteriška. Ir mano šeima reagavo panašiai. Paskui vyras pamatė, kad man tas sportas patinka, jaučiuosi sveikesnė ir stipresnė. Tada nusiramino“, – šypsosi.
Moteris priduria, kad ir savigynai boksas praverstų, gerai išmanyti, kaip ir kur smūgiuoti.
Atsisveikino su šeima lyg išvykdama amžiams
Pernai vasarą D.Abakanavičienės namiškių laukė dar vienas išbandymas stresu dėl jos pomėgių. Moteris užsimojo išbandyti šuolį parašiutu.
Čia tas pats variantas: nei kada svajojo, nei ką panašaus darė. Tiesiog šuolį parašiutu gimtadienio proga jai padovanojo draugė.
Tada tebegaliojo pandemijos suvaržymai, visokios veiklos buvo pristojusios, gyvenimas apribotas, tad ekstremalus išbandymas to sąstingio metu buvo pats tas.
„Šokom abi. Ji drąsi, o aš labai bijojau. Testamento neparašiau, bet prieš šuolį su šeima atsisveikinau“, – kvatoja prisiminusi.
Artimieji ir draugai kiek galėdami stengėsi atkalbėti, vyras griebėsi už galvos: „Gal išprotėjai?“
„Suprantu, jis rūpinasi, saugo mane nuo pavojų, jis prieš ekstremalumus. Bet pasiryžau, ir viskas“, – sako ji.
Laimė debesyse ilgai netruko
„Iššokau. Be instruktoriaus. Užplūdo žiauri baimė, netikėtas jausmas ir nežinomybė, o paskui – neapsakoma laimė, buvo taip gera, klausiau, kodėl anksčiau to nepadariau“, – atpasakojo anos vasaros potyrius.
Laimė padebesiuose truko neilgai. Kad nenupūstų vėjas, parašiutą reikia valdyti, tam reikia jėgos. Šoklė buvo instruktuota, kad nusileidus būtina trūktelėti pagrindinę virvę, tada kupolas susiskliaus.
Nuo emocijų pertekliaus ji virves supainiojo, patraukė ne tą, kupolas nesusiskleidė, jį pagavo vėjas ir kartu su parašiutininke pradėjo vilkti per ražienas.
„Čia buvo linksmoji, įsimintiniausia dalis“, – dabar nuotykį su humoru prisimena moteris.
O tada juokai buvo menki. Prie parašiuto tebepririštą moterį vėjo išpūstas kupolas su didžiule jėga tempė per aštrias javų ražienas lauku tolyn.
„Nusitarkavau koją ir petį, grįžau namo gerokai aplamdyta, žaizdota“, – juokiasi drąsuolė.
Vėliau iš kitos draugės panevėžietė gavo dovanų šuolį su guma, bet tai avantiūrai jau nesiryžo.
„Parašiutas – nebaisus dalykas, laisvas kritimas visai kas kita, daugiau iš niekur su niekuo nešoksiu. Išbandžiau, žinau, ir viskas, jau nebenoriu ekstremalumų“, – sau ir šeimai pasižadėjo nebenutrūktgalviausianti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kartais bėgimo varžybos būna lyg linksmas šou.
2. Gavusi dovanų šuolį parašiutu, D.Abakanavičienė ryžosi ekstremaliam išbandymui.
3. Bokso ringas dabar toji vieta, į kurią moteris trūks plyš lekia du kartus per savaitę.
4. D.Abakanavičienė nenaudoja jokios kosmetikos, grožį išsaugo sportu.
5. Pusmaratonį D.Abakanavičienė jau įveikė, dabar svajoja nubėgti ir maratoną.
6. D.Abakanavičienei (kairėje) vienas iš motyvų sportuoti – pergalių džiaugsmas.
7. Panevėžietė kiekvieną savaitgalį vyksta į bėgimo varžybas kituose miestuose.
G.Kudirkos ir asmeninio albumo nuotraukos
_sk0.jpg)
