Dvaras, kokio niekur kitur nėra
Butniūnų dvaro sodyba Biržų rajone stovi tolėliau nuo paties kaimo, geroką gabalą pariedėjus žvyrkeliu, kuris ir užsibaigia įriedėjus į vienkiemį.
Didžiulis gyvenamasis namas savo išvaizda išskirtinis, o pakalbėję su šeimininkėmis sužinome kodėl – dvarnamis nudrėbtas iš molio ir šiaudų daugiau nei prieš šimtą metų, sienos iki šių dienų nejudintos, nepakeistos! Neteko girdėti, kad dar kur būtų molinis dvaras.
Dvaras turi savotišką akį – pusapvalį langą mansardoje, atsuktą į kelią. Toks įspūdis, tarsi namo akis seka kiekvieną atvykstantįjį.
Svetingos šeimininkės Inga Tamonienė ir Laima Bieliauskienė kviečia į vidų.
Kadangi įeiname pro šonines, o ne paradines duris, patenkame į moderniai įrengtą virtuvę, o jau iš jos į erdvią svetainę aukštomis lubomis.
Lubos baltai dažytos, bet nelygios, grublėtos. Seserys paaiškina, jog jos paliktos originalios, jokiomis šiuolaikinėmis medžiagomis neužmaskuotos.
„Dvaras išbrauktas iš kultūros paveldo, nes viskas čia buvo baisiai nuniokota“, – sako, kad dvarvietė neturi jokio statuso, tad ją išsaugoti kaip ir nebūtina.
Išsaugoti dvarą norėjo jos pačios ir jų šeimos, nes toji vieta buvo ir yra brangi kelioms giminės kartoms.
„Dvaro paveldėtojai esam 4 anūkai, bet čia gyvenam tik mes dvi, o dar viena sesuo ir brolis su šeimomis įsikūrę Norvegijoje, jie čia atskrenda tik paviešėti“, – patikslina seserys.
Dvarą nuo žlugimo išgelbėjo žento pinigai
Seserys pasakoja dvaro ir savo giminės istoriją.
„Čia mūsų senelių Bronės ir Mykolo Žalinkevičių namai. Jiedu susipažino ir susituokė Sibire“, – įvardija ankstesniuosius dvaro savininkus.
Dvarą statė ne senelis ir ne jo giminė.
M.Žalinkevičius į Butniūnus atėjo užkuriom, vedęs anuometinių dvarininkų Kregždžių dukterį. Pašnekovių močiutė – antroji senelio žmona.
„Senelis atėjo su savo pinigais, nes dvaras buvo praskolintas. Dabar mes manom, kad jo šeimininkai ruošėsi vykti į užsienį laimės ieškoti “, – sako I.Tamonienė. Ir paaiškina, kodėl taip mano.
Kai seserų šeimos atsikraustė į dvarą ir darė remontą, palėpėje, kuri anksčiau nebuvo gyvenama, rado lobį: užsukamą geležinę dėžutę, pilną dabar beverčių pinigų, ir dvarininkų Kregždžių pasus.
„Gal kažkas pasikeitė, gal kas sukliudė ir planai pasikeitė, kad nebeišbėgo. O gal turtingas žentas, mūsų senelis, padėtį pataisė?“ – svarsto pašnekovės.
Kad senelis buvo neprastas žentas, liudija ir senas karinis pažymėjimas, patvirtinantis, jog 1931 metais jis įstojo į Lietuvos kariuomenę.
„Jis labai didžiavosi, kad tarnavo Smetonai, buvo husaras ir mėgo tuo girtis“, – šypsosi anūkės.
Kaip anuomet atrodė dvaras, paveldėtojos žino tik iš senelio pasakojimų.
Dvarui priklausė daug žemių, buvo didelis akmeninis tvartas, sava kalvė, svirnai, klėtys ir kitokie ūkiniai pastatai.
Gyvenamasis namas, nors ir iš molio nudrėbtas, viduje buvęs įrengtas gan poniškai, kambariai aukštomis lubomis vadinti menėmis.
„Čia buvo ir fortepijonų, ir gausu kambarinių gėlių“, – tokį praeities vaizdą anūkėms piešė senelis.
Pasak pašnekovių, kad tuomečiai dvaro gyventojai rūpinosi ne tik buitimi, bet ir dvasiniu penu, paliudijo dar vienas radinys – 1867 metais išleistas Šilerio tomelis.
Į Sibirą išsitrėmė pats
Užėjus sovietams jaunasis dvaro šeimininkas ir Lietuvos kariuomenės husaras buvo priverstas tapti Raudonosios armijos kariu, antraip būtų buvęs sušaudytas.
„Jis net Berlyną pasiekė, bet apie tą laiką visiškai nekalbėjo, niekada niekam nieko nepasakojo“, – anūkės prisimena, jog karo tema jų namuose buvusi tabu.
Sovietinis kario bilietas senelį turėjo išgelbėti nuo tremties. Taip ir buvo. Jo žmoną, dvarininkaitę Kregždaitę ir jųdviejų mažametę dukterį įgrūdo į gyvulinį vagoną, o jo neėmė.
„Senelis pasivijo tremtinių traukinį ir pats į jį įlipo, savanoriškai išsitrėmė“, – sako anūkės.
Tuo jos nė kiek nesistebi, esą tai buvęs normalus vyriškas poelgis.
Deja, senelio žmona Sibire netrukus mirė.
Vienas mažą vaiką auginantis našlys tremtyje sutiko Bronę Lansbergaitę iš Kupiškio rajono, būsimą Ingos ir Laimos močiutę.
„Ji padėjo užauginti senelio dukterį Valeriją, o netrukus tremtyje gimė ir mūsų mama Ona“, – pasakoja moterys.
Žiauriai kankinama neišdavė brolio partizano
Močiutės B.Lansbergaitės šeimos istorija sukrečianti.
Jų šeima gyveno Salamiestyje, nebuvo turtinga, tėvai augino 11 vaikų.
„Trėmė ne dėl turto, o kad močiutės broliai buvo partizanai“, – sako I.Tamonienė.
Du brolius stribai nušovė Vabalninke. Trečią irgi vedė sušaudyti, bet tėvas už samagoną savo sūnų išpirko.
Ketvirtą brolį pagavo, vežė su konvojumi, bet tas pabėgo. Tada nutvėrė seserį ir ją kankino: nurovė plaukus, nulaupė nagus, kad pasakytų, kur slepiasi partizanas. Sesuo baisiąsias egzekucijas ištvėrė ir nepasakė.
Tada likusius gyvus šeimos narius enkavėdistai išdardino į Sibirą.
Išsigelbėjo tik viena sesuo, ji jau buvo ištekėjusi, pakeitusi pavardę ir gyveno Panevėžyje, saugumiečiai jos pėdsakų neaptiko.
Dvare įkurdino kolūkio vištas
Vedęs tremtinę senelis iš Sibiro grįžo, kai žmonai baigėsi tremties laikas.
Kadangi buvęs dvaro savininkas nebuvo tremtinys, jam leido grįžti į buvusius namus.
Tik iš dvaro jau nieko nebebuvo likę, viskas nuniokota, nugyventa, sugriauta.
„Namas buvo paverstas kolūkio sandėliu ir vištide, viename kambarėlyje prie virtuvės gyveno buvusi tarnaitė Julė. Ji buvo senelį įsimylėjusi, į Sibirą jam laiškus rašė“, – anūkės persakė, ką girdėję iš artimųjų.
Kai buvo mažos, mena, kad močiutė daug visko pasakojo, bet jos ne viską įsidėmėjo, o ir toji praeitis vaikams nelabai rūpėjo. Dabar jau rūpi, bet nebėra ko paklausti.
Senelio vyresnioji duktė, išvydusi, kas liko iš dvaro, net norėjo grįžti atgal į Sibirą.
Seneliai pasakojo, kad iš pradžių tremtyje buvę labai sunku, bet ilgainiui darbštūs lietuviai mokėjo ir ten prasigyventi, į pabaigą jau nei skurdo, nei alko.
Rūgštūs obuoliai rodės lyg rojaus vaisiai
„Kai grįžo iš tremties, mūsų mamai buvo 5 metai. Sibire gimusiai šitas klimatas labai netiko, užpuolė visokios alergijos ir reumatas. Moliniame name labai drėgna, gal dar ir nuo to“, – sako pašnekovės.
Prisimena ir mamos perpasakotą pirmąjį įspūdį apie Lietuvą. Grįžo liepą, kai buvo užmegzti ankstyvieji alyviniai obuoliai. Dar nevalgomi, baisiai rūgštūs, bet tremtyje gimusiai mergaitei tie niekad nematyti vaisiai atrodė patys gardžiausi, raškė juos ir krimto.
Tremtinius iš pradžių įleido tik į dalį namo, reikėjo gerokai luktelėti, kol iškels sandėlius ir vištidę. Tarnaitės Julės niekur neiškraustė, dvare ji gyveno iki mirties jau kaip buvusių šeimininkų kaimynė.
„Sienos buvo aprūkusios, įjuodusios, grindys nuo paukščių išmatų išpuvusios, žiauriai daug blusų, močiutė iš pelenų virė šarmą ir viską šveitė“, – prisimena mamos pasakojimus, kaip seneliai stengėsi aptvarkyti namą.
Didžiulę fermą buvo nusavinęs kolūkis, ten augino kiaules. Seneliai privalėjo dirbti kolūkyje. Močiutė net buvo pripažinta geriausia kiaulių augintoja rajone.
Daug dvaro pastatų sunaikino melioracija. Gal būtų ir patį dvarą nugriovę, seneliams siūlė kraustytis į gyvenvietę.
„Močiutė lyg ir norėjo, bet senelis – nė už ką. Ant griovio krašto tebėra ir ąžuolas, senelio išpirktas už degtinės butelį“, – moterys nurodo, kieno nuopelnas, kad dvaras tebestovi.
Prie dvaro įsirengė bunkerį
„Mes, vyresnieji vaikai, čia gimėm ir dar 3 metus augom, paskui tėvai išsikraustė į Biržus, bet kas vasarą visus keturis atveždavo pas senelius. Nieko geriau nėr už laisvę kaime. Seneliai sakydavo, kad fermose purvina, mėšlas, nėra ko ten lįsti, bet mums po mėšlus duotis vienas gerumas“, – seserys vienbalsiai tvirtina senelių namuose turėjusios nuostabiausią vaikystę.
Juolab kad gyvenimas mieste buvo ne pyragai, buvo dar nedidelės, kai žuvo tėvas, ir mama, dirbanti siuvėja, 4 vaikus augino viena.
Visos Kalėdos ir Velykos buvo pas senelius. Pusę virtuvės užėmė duonkepė krosnis, močiutė kepė labai gardžias bandeles, buvo be galo vaišinga, dvare nuolat būdavo pilna žmonių, nes senelius visi labai mėgo, norėjo su jais bendrauti.
„Mama turėjo daug draugų, jie visi irgi į dvarą sulėkdavo. Dabar mūsų sūnūs labai laukia pusseserių iš Norvegijos“, – seserys sako, kaip svečių randasi.
„Per sausio 13-ąją irgi visi sėdėjom čia, pas senelius, prie stalo“, – pasakoja, kad kartu sutiko Nepriklausomybės aušrą.
Tuo metu dvare slapstėsi mamos draugų sūnus nuo sovietų armijos. Griūvančios Sovietų Sąjungos tarnai paskutinėmis dienomis itin aktyviai gaudė mūsų jaunuolius, šukuodavo butus, surengdavo net pasalas ten, kur tikėjosi, kad šaukiamojo amžiaus vaikinai gali pasirodyti.
„Tas vaikinukas buvo išsikasęs bunkerį šieno prėsle, dieną išeidavo su mūsų šunimi į mišką. Tuo laiku važinėdavo ir po kaimus tikrinti, bet jo slėptuvės nerado“, – džiaugiasi, kad nors taip galėjo jaunam vyrui padėti.
Jauniausioji karta į miestą nenori
Senelis mirė prieš 25 metus, močiutė prieš 15.
Seserys paliko Biržus ir į dvarą persikraustė prieš močiutės mirtį. Ji jau sunkiai sirgo, viena nieko nebepajėgė, bet kraustytis į miestą nė už ką nenorėjo. Kad jai pagelbėtų, anūkės net kelis kartus per dieną lėkdavo į Butniūnus.
„Ir mamai iš ketvirto aukšto jau sunku būdavo nulipti“, – pasako dar vieną priežastį, kodėl čia atsidūrė.
Mamos, deja, jau irgi nebėra, palaidojo prieš ketverius metus.
Pačioms nebuvo sunku apsispręsti kraustytis į kaimą, nes esą čia ta vieta, kur labai gera.
„Mano vyras dieną naktį nemiegojo, kol antram aukšte įrengė gyvenamąsias patalpas“, – sako L.Bieliauskienė.
„O aš kurį laiką du vaikus auginau be remontų. Nors vyras statybininkas, bet grįždavo tik savaitgaliais. Bet man nebuvo sunku griovy mazgoti kelnes, svarbu, kad gamtoje“, – kalba I.Tamonienė.
Dabar abiejų seserų būstai su visais miesto patogumais, gražiai įrengti, remonto laukia tik dvaro išorė.
„Lygiai kaip mums, taip dabar mūsų vaikams už kaimą nėra geresnės vietos. Sūnų esam klausę, gal norėtų atgal į Biržus? Vaikai sako – ne“, – džiaugiasi seserys.
I.Tamonienės sūnūs lanko 11-ą ir 12-ą klases, o L.Bieliauskienės berniukas penktokas.
„Jau didesnių savo gimtinės patriotų vargu ar rasit. Iš miesto persikraustyt į vienkiemį...“ – kvatoja moterys.
Baiminosi, kad vėl laisvės neatimtų
„Čia nuolat pilna žmonių, nebūna liūdna“, – atokaus vienkiemio gyventojos tikina, kad bendravimo nepasigenda.
Per Mindaugines dvaro kiemas būna pilnas, visa giminė su draugais gieda Tautišką giesmę.
„Lietuvos šimtmečio proga nusipirkom naują vėliavą. Ypatingas jausmas iškelt Trispalvę, ji tokia graži. Išsikleidžia vėjyje ir iškart ateina šventė“, – kalba I.Tamonienė.
Paprastai per valstybines šventes vėliavą iškelia I.Tamonienės vyriausias sūnus, nes jis iš visos šeimos aukščiausias.
Pasak sesių, abu seneliai labai džiaugėsi atgauta laisve, bet ir bijojo, kad visa nesugriūtų, kad koks agresorius jos vėl neatimtų.
„Močiutė labai bijojo karo, baisių įvykių, užgrobikų, nuolat sielojosi, kad vėl gali kažkas atsitikti ir vėl prarasim Nepriklausomybę. Mama pasakojo, kad tik grįžus iš Sibiro močiutė labai bijojo lėktuvų, o jie kolūkių laukus tręšdavo. Būdavo, skrenda malūnsparnis ir barsto trąšas, o močiutei baisi baimė“, – prisimena jos.
Anot anūkių, senelis buvęs kitoks, uždaresnis, emocijų nerodė.
Tokių džentelmenų niekur nebuvo sutikusi
„Kai čia vyko tremtinių sąskrydis, senelis jau buvo miręs. Keista buvo girdėti, kad tiek daug žmonių jį pažinojo ir dalijosi prisiminimais, koks jis buvęs. Sužinojom daugybę jo gerų savybių“, – sako anūkės.
Pasak jų, seneliai visad norėjo vykti į kitur surengtus tremtinių susitikimus, tik ne visada galėjo, nes neturėjo automobilio, o nusikratyti autobusais, dažnai su persėdimais, jau nebuvę sveikatos.
„Čia suvažiavo per 50 tremtinių, susivežė vaišes. Kas nakvojo, kieme pasistatė palapines. Kad mažai patogumų, niekas nesiskundė, tremtiniai kitokie, sibirus iškentę, jie moka nedejuodami prisitaikyti, moka džiaugtis mažu ir vertinti gyvenimą. Jie buvo dėkingi gyvenimui, jog po visų vargų, patyrę baisiausius košmarus, gali gyventi ir taip – laisvoj Lietuvoj. O tokių džentelmenų, kokie buvo čia suvažiavę žilagalviai senukai, niekur kitur nebuvau sutikusi. Pašokę damą iki vietos palydės, į ranką pakštels, komplimentą pasakys, labai delikatūs seno sukirpimo kavalieriai. Ir mes, jaunos, šokom su visais iki paryčių“, – I.Tamonienė pasakojo apie įsimintiną tremtinių susitikimą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Anūkės garbingiausioje vietoje laiko senelių B. ir M.Žalinkevičių nuotrauką.
2. Daugiau nei prieš šimtmetį iš molio ir šiaudų nudrėbtas didžiulis namas kuo puikiausiai tebetarnauja, jame dabar gyvena dvi jaunos šeimos.
3. Prie senojo Butniūnų dvaro pastato iškelti Trispalvę seserims yra didelis džiaugsmas, nuo to laisvės simbolio abiem suvirpa širdys.
4. L.Bieliauskienė ir jos šeima užėmė antrą namo aukštą, patys darė remontą ir kūrė interjerą.
5. Šioji I.Tamonienės šeimos, gyvenančios pirmame aukšte, svetainė kadaise buvo dvaro menė su aukštomis lubomis.
6. I.Tamonienė parodė vertingiausią radinį – 1867 metais išleistą Šilerio tomelį.
7. Šiandien senoji dvarvietė vėl gyvybinga, paveldėtojai pasistatė naujus ūkinius pastatus, stoginę automobiliams, prie gyvenamojo namo pridūrė terasą.
8. Dvarui priklausiusias fermas atėmė kolūkis, jas naudojo, kol šios virto griuvėsiais.
A.Švelnos nuotraukos
