Korespondentė: Hyjumos saloje, Estijoje, praėjusią vasarą jūs pėsčiomis įveikėte 4 dienų žygį dalyvaudamos The Duk of Eddinbugh‘s International Award (liet. Edinburgo hercogo tarptautinio apdovanojimo) programoje.
Trumpai papasakokite, kas tai per programa, kas joje gali dalyvauti?
Gabrielė: Tai jaunimui skirta tarptautinė programa, skatinanti mokytis planuoti laiką, gauti įgūdžių, aktyviai leisti laiką, susipažinti su gamta, savanoriauti.
Joje dalyvaudamas gauni papildomų balų per egzaminus, todėl užsirašo daug moksleivių, bet daug ir atkrenta. Nes, sakykime, mūsų žygis Hyjumos saloje pareikalavo ištvermės, susiklausymo, atėmė daug laiko jam ruošiantis. Žygiavome šešiese, be mūsų, dar ėjo Ugnė Mazaliauskaitė, Miglė Kasarauskaitė ir Laura Kraucevičiūtė.
Viltė: Pasiruošimas žygiui yra labai svarbus. Iš anksto reikėjo labai tiksliai susidėlioti maršrutą, kad per dieną nužygiuotume ne mažiau nei 12 kilometrų. Po to – kad sėkmingai pasiektume stovyklavietes, nes taisyklės labai griežtos – niekas negali mums pagelbėti, pavežti, draudžiama užeiti į parduotuves, net kalbėtis su vietiniais gyventojais negalima. Mobilusis telefonas buvo užklijuotame voke – tam atvejui, jeigu kas nutiktų ir tektų kviestis skubios pagalbos. Tai – išgyvenimo žygis, todėl būtina verstis savo jėgomis.
Tik iki pradinio taško mus nuvežė gimnazijos autobusas.
Gabija: Pagal žemėlapį susidėliojome, kur sustosime ilsėtis, apskaičiavome, kiek tam bus laiko. Susitarėme, kada kuri ir kokią gamins vakarienę, kuri ruoš pusryčius. Viską, ko prireiks, net puodus, maistą nešėmės savo kuprinėse, todėl pasiskirstėme, kurios kuprinėje bus užkandžių.
Kuprinės svėrė apie 20 kilogramų.
Korespondentė: Nejaugi turėjote neštis ir vandenį keturioms dienoms? Be to, sala nepažįstama, o jūs žygiuojate sau vienos su vieninteliu saugikliu – mobiliuoju telefonu, ir tai – tik skubiam atvejui?
Gabija: Ne, vandens nešėmės po pusantro ar du litrus. Stovyklavietėje mūsų laukdavo mokytojai, jie turėjo vandens ne tik atsigerti, bet ir maistui gaminti.
Dar per atstumą mus stebėjo vertintoja. Bet mes jos nematydavome ir nežinodavome, ar ji kažkur netoliese.
Korespondentė: Paprastai smagiausi atsiminimai lieka apie kelionėse ar žygiuose patirtus sunkumus. Ką gali papasakoti, jei viskas ėjosi kaip sviestu patepta? Ar jums nutiko kokių nors netikėtų įvykių?
Gabrielė: Trečią žygio dieną ėjome per paplūdimį. Pagal žemėlapį žinojome, kad jis – mūsų kelyje, bet neįsivaizdavome, kad vanduo bus beveik užpelkėjęs, o mums teks bristi per žolynus ieškant išėjimo.
Iš ten šiaip taip išbridome, priėjome kažkokias sodybas...
Viltė: O tuomet įstrigome prie ganyklas juosiančių elektrinių tvorų! Vėl sukome atgal, ėjome gal du kilometrus.
Gabija: O man labiausiai įsiminė tame paplūdimyje pakilęs ir smėlį šuorais ėmęs nešti vėjas. Smėlio buvo pilni plaukai, kuprinės ir daiktai.
Gabrielė: Smėlio dar ir lauktuvėms namo parvežėme. (Juokiasi.)
Gabija: Tą trečiąją dieną maniau, kad daugiau neisiu į tokius žygius... O pailsėjau – ir vėl noriu.
Korespondentė: Kepinanti saulė, sunkios kuprinės, ėjimas pėsčiomis, kelias – pagal žemėlapį ir kompasą – išties išbandymas. Kaip sugebėjote nepasiduoti nuovargiui?
Gabrielė: Buvo ir taip, kad pavargusios susėdome, atsirėmėme į akmeninę sieną... O saulė taip maloniai šviečia, užsimerkėme valandėlei... Ir visos užmigome!
O kitą stotelę turėjome pasiekti tiksliu laiku. Bet nieko baisaus, paskubėjome – ir spėjome.
Viltė: Jei šiuose žygiuose pasiduoda bent vienas komandos narys, tai laikoma, kad ir kiti žygio neperėjo. Todėl pasiduoti tiesiog negali.
Gabija: Žinokite, lietus irgi nelabai padeda... O paskutinę žygio dieną protarpiais labai stipriai pylė. Iškeliaudamos buvome išnagrinėjusios orų prognozes, bet viskam juk nepasiruoši.
Gabrielė: Taip, tądien mano batai peršlapo. Bet irgi ne bėda – kol pasiekėme stovyklavietę, išdžiūvo.
Korespondentė: Ar buvo pavojingų nutikimų? Ką darytumėte kitaip? Ką patartumėte į tokį žygį dar tik besiruošiantiems gimnazistams?
Viltė: Ne, pavojaus nebuvo. O kitiems patarčiau numatyti daugiau poilsio stotelių. Taip, sunku vėl stotis ir vėl pradėti eiti, bet nepailsėjęs išvargsti dar labiau.
Dar – nepervertinti savęs. Tik atrodo, argi tai sunkus žygis, o iš tiesų – tikrai nelengvas.
Gabija: Ir dar – viską labai tiksliai susiplanuoti. Be to, aš įsidėjau daugiau nei reikia drabužių, todėl kuprinėje neliko vietos maistui. Įsidėjau į maišelį ir nešiausi rankoje. Tai nepatogu.
Gabrielė: O aš įsidėčiau daugiau šiltesnių drabužių. Nes lyjant buvo vėsoka. Kitiems patarčiau nusiteikti, kad bus ir nuotykių, bet bus ir nuovargio, sunkumų.
Korespondentė: Per šį žygį susibičiuliavote? Dabar jūs – vandeniu neperliejamos draugės? O gal kaip tik priešingai – susipykote?
Viltė: Iki žygio kai kurios buvome pažįstamos tiktai iš matymo. O ten vakarais su vertintoja aptardavome praėjusią ir būsimą dienas. Prie laužo, žinoma, ir apie save papasakojome.
Gabija: Prisijuokdavome iš kvailų nutikimų, jei, pavyzdžiui, buvome pasukusios ne tuo keliu. Bet jei nuklysdavome, tai būdavo visų sprendimas, todėl nebuvo dėl ko pyktis.
Korespondentė: Šis jūsų žygis – auksinis. Ką tai reiškia?
Gabrielė: Dabar laukiame apdovanojimų, o anksčiau ėjome į paprastesnius – sidabro ir bronzos – žygius.
Per savo bronzos žygį dviese buvome nuklydusios. Turėjome atsidurti kitapus upės, o pagal taisykles negalėjome bristi per vandenį. Neturėjome žemėlapio, bet tebuvo du keliai: į kairę arba į dešinę. Mes laikėmės dešinės ir netrukus kitus pasivijome. O mokytoja jau buvo išvažiavusi mūsų ieškoti.
Dar žygyje yra buvę, kad pasiveja traktorininkas, priekaboje – sofa. Sako: „Sėskite, pavešiu.“ Atsisukame – ogi už mūsų mokytoja.
„Ne, ne, mums smagiau pėsčiomis žygiuoti“, – dėkojome vyriškiui.
Viltė: Galima eiti į žygius ir Lietuvoje arba važiuoti dviračiais, bet, aišku, didesniais atstumais nei pėsčiomis. Važiuojant dviračiu nereikia nešti ant pečių kuprinės, bet labai pavargsta kojos. Net nežinau, kas lengviau.
Gabrielė: Esu plaukusi kanojomis – kai vėjas pučia ir, atrodo, nejudi iš vietos, tuomet nepasiduodi tiktai dėl komandos.
O po pastarojo žygio, kai mūsų paklausė, ko norime valgyti, visos šaukėme:„Bet ko, tiktai ne košių ir ne makaronų!“ Taip jų atsivalgėme saloje, kad grikių iki šiol nevalgau.
Korespondentė: Galbūt į žygį Lietuvoje pakviesite ir savo tėvus? Juk smagūs prisiminimai suvienija skirtingas kartas...
Gabrielė: Oi ne, tėvai juokėsi, kad prisivaikščiojo jaunystėje. Be to, tėvai vis bandys patarti, pamokyti, o žygiuodami mes kaip tik mokomės prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Ženklelis atpažįstamas visame pasaulyje
The Duke of Edinburgh‘s International Award (DofE) programa – pasaulyje pirmaujanti neformaliojo švietimo programa, skirta jaunimui nuo 14 iki 24 metų. Programos esmė – įveikti asmeninius iššūkius, kurie suteiktų praktinių gyvenimiškų ir karjerai naudingų įgūdžių, ugdytų drąsią, atsakingą ir visapusišką asmenybę.
Savęs pažinimas ir įveikti asmeniniai iššūkiai yra pagrindinis apdovanojimas, tarptautinis sertifikatas ir visame pasaulyje atpažįstamas ženklelis – šį apdovanojimą tik įprasmina.
Yra daugybė priežasčių, kodėl verta dalyvauti DofE programoje. Savanoriaudamas prisidėsi prie prasmingų pokyčių kitų žmonių gyvenime, keisi savo aplinką, o gal net „pasimatuosi“ būsimą profesiją.
Išmoksi naujų dalykų ir išbandysi tai, apie ką seniai svajojai. Praktiniai ir socialiniai įgūdžiai bus naudingi tavo karjerai.
Žygyje gamtoje tavęs laukia ne vienas iššūkis! Tai geriausia savarankiškumo mokykla, dovanojanti nepamirštamas patirtis.
Sportas stiprina kūną ir protą. Mankštinkis ir stebėk, kaip keičiasi tavo savijauta.
Gerai praleisi laiką ir susirasi naujų draugų Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Neišdildomas įspūdis – saulėlydis saloje.
2. Gimnazistės pačios gaminosi vakarienę.
3. Žygyje teko patirti linksmų nuotykių, bet taip pat – įveikti nuovargį, iškęsti kaitrą, ant pečių nešti sunkią kuprinę.
4. Keliaudamos gimnazistės stebėjo gamtą, jos nesibaimino žygiuoti ir per miškus.
5. Kad ir kas nutiktų, svarbiausia – gera nuotaika.
6. Nuotraukos gimnazistėms primena, kaip smagu buvo žygiuoti.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
