Ir kas galėjo pagalvoti!
„Neseniai pasijuokėm, palei upę vaikščiodami – kas galėjo pagalvoti, jog tokiam ilgam laikui įstrigsime malūne“, – šypsosi mūsų pašnekovė 43 metų Gintarė Gikienė.
Jos sutuoktinis 47 metų Vaidotas Gikys yra tas auksarankis, kuris prieš 8 metus užsimojo atgaivinti seniai nutilusį Raubonių vandens malūną, išjudinti vandens turbinas, iš naujo paleisti karšyklos agregatus.
Moteris yra diplomuota turizmo administravimo specialistė, o vyras Panevėžio kolegijoje baigęs elektros ir automatikos inžineriją.
Tris vaikus auginanti šeima gyvena vos už 3 kilometrų nuo malūno esančiame Pajiešmenių kaime. Vyras iš čia ir kilęs, o G.Gikienės tėviškė – Raubonys, ten tebegyvena jos tėvai.
„Susibėgdavom per vakaruškas, jose ir susipažinom dar labai jauni“, – sako ir iškart pasakoja, kaip jiedu pasišovė malūnui naujos gyvybės įpūsti.
Pro baugią vietą skuoste praskuosdavo
Tą kartą Raubonyse vyko kraštiečių susitikimas. Rauboniečiai, žinodami, kad Gikiai yra lengvai bendraujantys ir visuomeniški, paprašė sutuoktinių vesti renginį.
V.Gikys jau buvo pagarsėjęs savanorystėmis, su grupe bendraminčių bandė prikelti apleistą siauruko atšaką.
Per kraštiečių susitikimą, kaip įprasta, žmonės dalijosi prisiminimais, tada ir užėjo kalba apie seniai nebeveikiantį vandens malūną. Žodis po žodžio ir įsisiūbavo šneka, kaip kadaise čia grūdus malė, vilnas karšė, siūlus verpė. Vienų tėvai, kitų seneliai čia dirbo, dar buvo ir tokių, kurie patys karšykloje plušo.
„Vyras sukluso: koks malūnas? kur malūnas? Panūdo jį apžiūrėti. Apie jį nieko nežinojo. Jei ir buvo kada pravažiuodamas matęs, tas pastatas žvilgsnio neužkabino“, – pasakoja moteris.
Pati, Raubonyse gimusi ir augusi, apie malūną ne ką galėjo pasakyti. Žinojo, kad toks upės pakrantėje stovi, bet vidun niekad nebuvo užėjusi.
Kol buvo mokinė, kažkodėl pro tą pastatą buvę baugu praeiti, tą kelio atkarpą skuoste praskuosdavo.
Su mažais pinigais patarė nė nelįsti
Malūnas priklausė, o ir dabar priklauso Pasvalio savivaldybei.
„Vaidotas sutarė su seniūnu, kad malūną atrakins ir parodys. Ten esanti įranga jį iškart pakerėjo. Kai įėjom į karšyklą, ten viskas buvo juoda, tepaluota, o jis net apsalo tiek senovinės technikos pamatęs. Iš karto pasakė: aš sutaisysiu! Ten jis ir užstrigo“, – pasakoja moteris.
Pradėti neveikiančios technikos remontą reikėjo nors kažkiek lėšų. V.Gikys reikalą aptarė su veiklia ir aktyvia Raubonių bendruomene, bendrom jėgom parašė kelis projektus, gavo minimalų finansavimą.
„Iš tiesų tai jis savanoriavo, be jokio atlygio malūne krapštėsi kiekvieną vakarą ir ištisus savaitgalius“, – kalba pašnekovė.
„Buvo atvažiavusi anuometė Kultūros departamento direktorė Dalia Varnaitė, ji patarė nelįsti į objektą su tokiais mažais pinigėliais, bet mes įlindom“, – apie darbų pradžią prisimena V.Gikys.
Kol jis triūsė prie senovinės technikos, bendruomenė šaukė talkas ir tvarkė, valė patalpas.
Negaila nė vienos minutės
Kartu su vyru beveik kasdien į malūną važiavo ir žmona.
„Būdavo, prašo tik trumpam padėti, sako, reikės pašviesti, o praeina valanda, dvi, keturios, o mes vis dar malūne. Jis prie technikos, aš po visus užkaborius landžioju, mintis audžiu, kol vaikai nepradeda pasigedę skambinti ir namo šaukti“, – pasakoja.
Ne vienas klausė, kam šeimai šito reikia, argi savų darbų neturi, kad visą laisvalaikį griuvenai aukotų?
„Vyrą priviliojo technika, norėjo išsiaiškinti, kaip veikia mechanizmai, o mane įsuko smalsumas pažinti. Gavom senovinius malūno brėžinius, buvo labai įdomu, kaip viskas suprojektuota. O tada malūno gyvavimo istorija dar ėmė dėliotis iš vietinių gyventojų atsiminimų. Ėmęs domėtis krašto istorija daug ką pradedi kitaip vertinti, kitaip matyti, o jei dar sulauki žmonių palaikymo, toks azartas apima!“ – G.Gikienė sako, jog negaila nė vienos malūnui atiduotos minutės.
Malūną garsino ir rankdarbių pleneru
Kai jau buvo aišku, kad agregatai dirbs, moteris suprato, jog reikia ir kažkokias veiklas atgaivinti. Logiškiausia – daryti tai, kas čia jau buvo daroma: karšti vilną ir ką nors gera bei naudinga iš jos kurti.
V.Gikys agregatus remontavo beveik dvejus metus. Per tą laiką rauboniečiai sutvarkė pirmo aukšto patalpas ir įrengė kambarėlį edukacijoms.
Kai visu galingumu suūžė karšyklos mechanizmai ir kai po volais nugulė šiurkščios vilnos kuokštai, bendruomenės moterys jau buvo pasiruošusios sukarštą vilną versti į gaminius.
„Iš pradžių pasikvietėm mokytoją, kad parodytų, kaip reikia velti“, – pašnekovė sako, kad pradėjo su profesionalų talka.
Dabar karšykla turi savos vilnos, tam įsigyta avių. Vasaromis jos ganosi šalia malūno, o žiemoja greta esančioje pašiūrėje. Avimis rūpinasi visi kaimo gyventojai, atneša daržovių ar obuolių, nes jos – bendruomenės nuosavybė.
O iš pradžių vilnos teko ieškoti.
„Važiavom per kaimus, ieškojom, kas avis laiko. Vieni vilnos dovanojo, iš kitų pirkom“, – prisiminė.
Pirmoms vėlimo pamokoms susirinko vietinės moterys. Ne visoms tas užsiėmimas prilipo. Kam sekėsi, tos ir toliau vėlė, tobulėjo, kam nelabai – metė.
Vieną vasarą raubonietės net surengė vilnos vėlimo plenerą „Vilnonės dienos“, į jį suvažiavo vėlėjų iš svetur, atsivežė parodyti savų gaminių. Apie tas dienas ir mūsų laikraštis rašė.
Sukaršė vilnonę vėliavą
Garsas apie atgaivintą senovinę karšyklą pasklido plačiai, į Raubonis ėmė plūsti turistai, nes malūnas jau buvo pritaikytas lankytojams.
Apžiūrėjus karšyklą jiems buvo siūloma įsigyti vietinių moterų veltų gaminių, smulkių suvenyrų arba patiems dalyvauti vėlimo pamokėlėje, taip prisiminti autentiškus senuosius amatus.
Prieš užklumpant pandemijai Raubonių vandens malūnas ypatingai pažymėjo Vasario 16-ąją: V.Gikys rauboniečių akivaizdoje sukaršė Trispalvę!
Tai bent!
Pasak G.Gikienės, natūrali vilna būna balkšva, pilka arba ruda, bet per vėlimo pamokėles paaiškėjo, jog moterys nori ir spalvingesnių gaminių, tada prisipirko ir nuspalvintų sruogų.
Kai pasitaręs su bendruomene V.Gikys nutarė iškaršti tautinių spalvų gaminį, specialiai važiavo pirkti geltonai, žaliai ir raudonai dažytų sruogų.
„Karšėm visi“, – neprisiima vien sau garbės sumanus vyras. Tą dieną karšykla buvo pilnutėlė.
Sieks storiausios rekordo
Mechanizmus puikiai išmanantis vyras nežinojo, ar karšinys gausis, ar spalvotos gijos tarpusavyje nesusimaišys, bet visa pavyko puikiai – spalvomis nuvilnijo tikra Lietuvos vėliava.
Tik vilnonės vėliavos žmonės virš malūno nekėlė.
„Prisigėrusi drėgmės vilna gali ištežti. Karšinį palikome ant volo iki Kovo 11-osios, visi norintieji galėjo į jį pažiūrėti. O paskui vilnonę vėliavą pakabinome malūno viduje ant sienos“, – sakė V.Gikys.
Vėliava ten ir kabėjo iki restauratorių pasirodymo, o prasidėjus remonto darbams ji buvo nuimta ir saugiai padėta.
Kai tik baigsis remonto darbai ir karšykla vėl veiks, V.Gikys tikisi kasmet sukaršti po naują Trispalvę, visas jas dės į krūvą ir sieks storiausios vėliavos rekordo.
Specialistai visokeriopai ištyrė
Malūno remonto darbai dabar virte verda, kol čia sukasi statybininkai, karšykla sustabdyta.
Kai Gikiai kartu su Raubonių bendruomene savo jėgomis ėmė gaivinti malūną, kai jame įsisuko veiklos, į kultūros paveldo objektą ir valdžia kitaip pažiūrėjo.
„Kartu su Pasvalio meru Gegužinsku važiavome į Kultūros paveldo departamentą, sutarėme, kad tas objektas vertas dėmesio, departamento vadovai pažadėjo finansavimą, Pasvalio savivaldybė irgi sakė prisidėsianti, dar lėšų skirta ir iš Europos Sąjungos fondų“, – aiškino malūno gaivinimo entuziastas.
Taip prieš 4 metus į Raubonis atvyko restauratoriai, o su jais ir dvi statybos darbų organizacijos.
Pirmiausia buvo atlikti archeologiniai, inžineriniai geologiniai, fasadų polichrominio dekoro ir kiti tyrimai. Jie atskleidė statinio būklę.
Raudonų plytų pastato sienos, perdangos, langai buvo išlikę autentiški, bet jau gerokai laiko apgraužti. Fasadų mūras apačioje pažeistas drėgmės ir užterštas tirpiomis druskomis, tinkas vietomis ištrupėjęs, sienos įtrūkusios, medinės perdangos ir stogo konstrukcijos pažeistos puvinio.
Šiandien jau baigtas remontuoti malūno priestatas, jame kadaise gyveno darbininkai, o dabar erdvė skirta mokymams bei bendruomenės reikmėms. Jau uždengtas ir pagrindinio malūno pastato stogas, daug padaryta ir vidaus darbų.
Malūno remontą planuojama baigti kitąmet.
Teks pasigalynėti ir su upe
Pasak V.Gikio, su pastato remontu darbai nesibaigs.
„Yra dar daug planų. Reikia atkurti Tatulos vagą – anksčiau upė tekėjo po malūnu ir suko girnas, dabar vanduo malūną aplenkia. Reikia po keliu įrengti pralaidą, kad vanduo vėl pasiektų turbinas ir galėtume malti“, – vyras aiškina, kokie dar žygiai laukia.
Žinoma, nei karšykla, nei malūnas nedirbs visu pajėgumu, gyventojams vilnų nekarš ir grūdų nemals, objektui numatyta muziejinė ateitis.
Raubonių bendruomenės tikslas yra malūną atgaivinti kaip kultūros židinį, turistų traukos objektą.
Juk valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas Raubonių vandens malūnas yra vienas iš nedaugelio inžinerinės technikos objektų Lietuvoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Po ilgų tylos metų V.Gikio dėka malūne suūžė karšimo mašinos.
2. Visas Raubonių kaimas stebėjo, kaip iš po sunkių karšimo mašinos volų lenda tautinių spalvų karšinys, turėsiantis virsti vėliava.
3. Per įrenginius paleidus spalvotas sruogas buvo nuogąstauta, kad jų nepavyks suvelti į vieną.
4. Restauruojamas malūno pastatas jau džiugina ir pravažiuojančiųjų akis, o seniau apgriuvusį pastatą retas pastebėdavo.
5. V.Gikys puoselėja dar vieną svajonę: į senąją vagą sugrąžinti Tatulą, tai yra vėl pakišti ją po malūnu, kad suktų agregatus.
6. Kad jau atgaivinta karšykla, tai vietinės moterys panūdo mokytis ir vilnų vėlimo.
7. Malūno patalpose moterys mokosi iš šiurkščios, ką tik sukarštos vilnos nusivelti šlepetes ar kepures pirčiai.
8. Malūno teritorijoje apgyvendintos avys tiekia žaliavą karšyklai, o jas prižiūri visas kaimas.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
