O šuns ėdalas kaži ar nesibaigė? Nepamenu, ar skardinėje, kai vakar šėriau, dar liko šuniškos mėsos ar visą sukrėčiau?
Ir į tą mintijimą įsiveržia ant tvoros parimusios ir aiškiai manęs laukiančios kaimynės šūktelėjimas, kad stabtelėčiau rimtam pokalbiui.
O Dieve, žinau tuos „rimtumus“, bet ką padarysi, vienišos pensininkės gyvenimas nuobodokas, ypač vėlų rudenį, kai daržo linksmybės užsibaigia.
Stabteliu. Užkabinu pirkinių krepšį ant tvoros stulpelio ir klausiu, kas šįkart nutiko.
– Sakau, pasitarsiu.., – pradeda.
Žodžiu, kažkur internete rado skelbimą, kad renkami norintys užsirašyti į regos atkūrimo stovyklėlę. Jos sumanytoja ir organizatorė, reklamavusi save net per respublikinę televiziją, tikina, kad per savaitę pati gamta akių problemas ištaisys, tereikės vykdyti stovyklos programą. Ji tokia: atvykus į tam reikalui išnuomotą kaimo turizmo sodybą, pirmiausia atiduodi akinius, o paskui paklusniai vykdai kasdienius pratimus: įtemptai žiūri į saulę, maudaisi šaltam ežero vandeny, vėl žiūri į saulę, kojas rankas pakilnoji, vėl žiūri į saulę, žiūri į medžius ir laukus už jų, valgai minimaliai ir tik jų patiektą sveiką maistą ir kt.
Iš kur tokie šarlatanai randasi? Kažkoks klaikus dėsningumas: kai tik pasaulį apima tragiška sumaištis, žmonėms protus itin intensyviai ima knisti visokio plauko „išgydytojai“ ir „aiškiaregiai“. Mane šiurpas nukrato vien išgirdus pratimą „žiūri į saulę“. Pažįstu konkretų žmogų, kuris taip vaikystėje akis išvis susigadino.
– Kam bėdų ieškoti, jei jūs net akinių nenešiojat? – klausiu be entuziazmo, kad greičiau baigtųsi „pasitarimo“ reikalas.
– Bet siūlui įverti senatvinius akinius turiu. Maža ką, gal ir jų nebereikėtų? Organizatorė sako, kad priima visus: bet kokius silpnaregius, su kataraktom ir glaukomom, akiniuotus vaikus ir garantuoja, kad stovykla visiems padeda, ypač žiūrėjimas į saulę. Esą akiniai yra didelis blogis, iškreipia pasaulio tvarką ir neleidžia žmogaus organizmui pačiam įveikti problemos, o vaikams dėti akinius tai išvis nusikaltimas, – ima entuziastingai pasakoti kliedesius.
Tingiu, o ir neturiu jėgų ginčytis. Paklausiau tik vieno – kainos už savaitės šarlatanizmą.
– Va, dėl šito tavęs ir laukiu, – susimuisto kaimynė, nesąmonių internete gaudytoja.
Stovyklėlei reikia 700 eurų, vietos senka, o ji tiek laisvų pinigų neturi. Gal paskolinčiau?
– Ne. Kraustykitės iš proto pati, – nemandagiai nukertu. Nes nežinau kito būdo šitą pablūdusią pensininkę sulaikyti nuo eilinės kvailybės.
Vakar grįžtu, kaimynė vėl kabo ant tvoros.
– Vėl patarimo? – kilsteliu antakį.
– Šita stovykla tai pigi. Su akcija. Tik 133 eurai vietoj buvusių 444, – greitai beria.
Klausiu, kokia šį kartą ir iš kokių pasviečių ištraukta?
– Feisbukas išmetė, energetinis gimdos valymo seminaras už tokią gerą kainą! – raportuoja apie naują atradimą.
– Kaaas? – nustembu labiau nei aną kartą.
Kas dabar tą senutės gimdą energetiškai užteršė?
– Maža ką… Negali žinot, kur kokių velnių prilindę, – išdainuoja jau girdėtą dainelę.
– Neskolinsiu. Šarlatanų neremsiu ir tamstos į tamsos glėbį nestumsiu, – sakau skubiai eidama tolyn, link savo namų durų.