Rugsėjo 17 d., sulaukęs 77-erių, mirė skulptorius Juozas Lebednykas. Jis gimė 1947 metų rugppjūčio 20 d. Dusmenų kaime (Trakų r.), 1966–1972 m. studijavo Valstybiniame dailės institute. Mokėsi pas profesorius Bronių Vyšniauską, Gediminą Jakūbonį, Konstantiną Bogdaną (vyr.). Baigęs studijas dirbo Dailės muziejaus restauravimo dirbtuvėse, tarnavo sovietinėje armijoje. Nuo 1973 metų gyveno ir kūrė Panevėžyje, 1974–1987 m. mokytojavo Vaikų dailės mokykloje. 1975-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 1989–1993 m. vadovavo LDS Panevėžio skyriui. Visą kitą laiką skyrė kūrybai.
1973-iaisiais pradėjęs dalyvauti parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Rusijoje, Turkijoje, Vokietijoje), surengė arti 30-ties personalinių parodų (paskutinė 2022 m. vyko Penevėžyje). Pelnė įvairių apdovanojimų (I laipsnio diplomai 2-ojoje ir 3-iojoje respublikinėse jaunųjų dailininkų parodose, 1973, 1974), įvertintas Panevėžio dailės dienų 2007 nominacija „Už kūrybos brandą“ (2007), tapo parodos „Panevėžio dailės dienos 2011“ laureatu, Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliu (2017), Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija (2017), Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“ (2018).
Jo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Panevėžio kraštotyros muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija, Trakų istorijos muziejus, JAV Baltieji rūmai, Europos Parlamentas, privatūs kolekcininkai.
Sausi gyvenimo faktai anaiptol neatspindi vitališkos Juozo natūros ir jo kūrybos savitumo. Per penkis kūrybos dešimtmečius sukūrė daugybę įsimintinų mažosios plastikos kūrinių iš bronzos, akmens, medžio ir vario, įspūdingų akmens masės darbų, paminklų ir dekoratyvių kompozicijų, taip pat pastelių ir piešinių.
J.Lebednykas priklauso tai Lietuvos skulptorių kartai, kuri XX a. aštuntajame dešimtmetyje nuo socrealizmo diegtų temų ir plastinės raiškos standartų pasuko individualių ieškojimų link.
Kaip ir jo amžininkus menininką veikė Vakarų modernizmo inspiruotas polinkis į išraiškingą metaforišką vaizdą. Jau kūrybos pradžioje išryškėjo esminės, glaudžiai susijusios kūrybos dimensijos: kūniškumas ir gamtos formų transformacija, santykis tarp masių ir erdvės, formos bei medžiagos. Susiformavo ir dominuojantys motyvai, kuriuose užkoduota dviejų darniai sąveikaujančių pradų – vyriškojo ir moteriškojo – dermė, gamtos ir žmogaus vienis. Gamta Juozui buvo ir prigimtinė duotybė, ir nekvestionuojama konstanta.
Siekis meninėmis priemonėmis atskleisti savo individualumą lėmė visą gyvenimą trukusius ieškojimus: nuo ekspresyvaus stilizuoto figūratyvo (reljefai, mažoji plastika), konstruktyvios abstrakcijos (dekoratyvinė skulptūra, objektai) iki biomorfinių formų (keraminės skulptūros), nuo kamerinės plastikos iki kūrinių viešosiose erdvėse.
Juozas Lebednykas bus palaidotas Onuškio miestelio (Trakų r.) kapinėse.
Danutė Zovienė