Vyskupo archyve – sąsiuvinis
„Gera žinoti, kad ir panevėžiečiai turi tokių lobių, kokių nerasite Vilniuje ar Kaune“, – šypsojosi lituanistė kraštotyrininkė Lionė Lapinskienė, kalbėdama apie Jono Mačiulio-Maironio poemos „Mūsų vargai“ rankraštį. Dvi jo dalys, rašytos paties poeto ranka, saugomos Panevėžio vyskupijos kurijoje.
Prieš beveik du dešimtmečius rankraštį aptiko kunigas Romualdas Zdanys.
Dvasininkas ir dabar korespondentams parodė nedidelio formato 53 puslapių dailiai prirašytą sąsiuvinį bei papasakojo, kaip jį surado.
„Tvarkiau vyskupijos archyvą. Ateidavau po darbo, kai kurija būdavo tuščia. Pamenu dokumentų krūvas – dydžiu sulig žmogaus ūgiu. Kiekvieną popierėlį paimdavau ir skaitydavau, žiūrėdavau, kur dėti – ar prie kunigų asmeninių bylų, ar prie vyskupijos fondo, ar prie einamųjų reikalų. Tarp vyskupo Kazimiero Paltaroko dokumentų buvo ir šis sąsiuvinis. Pamačiau Maironio pavardę“, – prisiminė R.Zdanys.
Kunigas suprato, kad tai Maironio kūryba, bet nusprendė susirasti, kas dar galėtų tai patvirtinti. Taip susipažino su L.Lapinskiene.
Grįžo, kur buvo rastas
L.Lapinskienei iš rašysenos nekilo abejonių – tai Maironio poema.
„Žinojau, kad poemą „Mūsų vargai“ jis baigė rašyti gyvendamas Krekenavoje“, – patikino pašnekovė.
Betgi Maironis garsėjo tuo, kad savo kūrybą nuolat tobulino, keitė, perrašinėjo, o šitas rankraštis – be jokių braukymų, visiškai švarus. Ar tai nesukėlė abejonių?
Į šį korespondentės klausimą pašnekovai atsakė tuo pačiu argumentu: veikiausiai Maironis tvarkingai perrašė poemą ketindamas ją dovanoti K.Paltarokui, nes su juo daug bendravo. Be to, ant rankraščio yra vyskupo parašas ir anotacija.
Tad greičiausiai ne atsitiktinai rankraštis pateko tarp K.Paltaroko albumų, nuotraukų, prisiminimų, ranka rašytų ir mašinėle spausdintų dokumentų.
R.Zdanys tęsė, kad tuomet apie radinį pranešė vyskupui Jonui Kauneckui.
„Nebuvo tokių emocijų: „O, kokia sensacija!“ O ir vyskupas reagavo visiškai ramiai. „Yra tai yra“, – pasakė. Nepuolėme kam nors skambinti ir pranešinėti apie rankraštį, o saugiai padėjome į vietą“, – šypsojosi kunigas.
Rankraštis grįžo ten, kur buvo rastas, – prie K.Paltaroko archyvo.
Muziejininkai ieškojo Amerikoje
Maždaug po 5 metų žinią, kad Panevėžio vyskupijos kurijoje saugomas „Mūsų vargų“ rankraštis, paskelbė Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Jis rankraštį aptiko, kai su kolege rinko medžiagą Skaitmeninei Panevėžio istorijos bibliotekai. Muziejininkas tekstą nufotografavo ir nusiuntė tuometei Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei, rašytojai Aldonai Ruseckaitei.
„Ruseckaitė ir stebėjosi, ir džiaugėsi, nes rankraščio ieškojo Amerikoje, o paaiškėjo, kad jis – Panevėžyje“, – pasakojo A.Astramskas.
Muziejininkai gavo vyskupijos leidimą nuskenuoti poemos rankraštį, surengė parodą.
A.Astramskas lygino, kad rankraštis truputį skiriasi nuo publikuotosios poemos. Taigi kūrybą tyrinėjantiems specialistams tai turėtų būti įdomu.
O skaitytojams, net mintinai mokantiems Maironio eilėraščius „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Trakų pilis“, jo poema „Mūsų vargai“ mažai žinoma.
Pašnekovą ji labiau sudomino ne literatūrine verte, o istoriniu aspektu.
„Maironis aprašė, kaip gyveno lietuviai 20-ojo amžiaus pradžioje, manydamas, kad jie turi kovoti dėl savo išlikimo. O pažiūrėkime iš dabartinio taško: kaip tik tai buvo gimstanti moderni tauta“, – lygino A.Astramskas.
Rinkinį medžioja bibliofilai
L.Lapinskienę paprašėme plačiau papasakoti apie Maironio asmenybę. Ypač minint poeto 160-ąsias gimimo metines, įdomu prisiminti ne tiktai kūrybą, bet pakalbėti apie tai, kas jam rūpėjo, dėl ko skaudėjo.
– Esate įsigilinusi ne tiktai į Maironio kūrybą, bet ir asmenybę. Dažnai tai neatsiejami dalykai. Bet ar kunigas galėjo nevaržomas išsakyti tai, ką jaučia? Kuo Maironis jus labiausiai žavi?
– Pirmiausia į akis krinta labai platus akiratis. Maironį drąsiai galima statyti šalia didžiųjų tautos asmenybių, dvasininkų Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, Kazimiero Paltaroko. Juk ne veltui jis laikomas tautos atgimimo dvasiniu vedliu, ideologu.
Maironio kūryba parodo, kaip nelengva suderinti kunigo pareigą ir menininko prigimtį. Buvo išsilavinęs, einantis aukštas pareigas dvasininkas – bet juk ir kunigo krūtinėje plaka širdis.
Kūryboje jis išliejo slapčiausius jausmus, galbūt todėl eilėraščius skaito kartų kartos.
– Sprendžiant pagal eilėraščius, Maironis nebuvo užsidaręs, vienišas paniurėlis. Eilėraščiuose apdainuotas ilgesys, vienatvė tėra pramanas ar iš tiesų šie jausmai buvo skirti konkrečioms moterims?
– „Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;/Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;/Paslapties neišduos savo veidu tamsiu/Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus“, – tai eilutės iš eilėraščio „Nuo Birutės kalno“. Kokias aukštas pareigas beeitum, išsisakyti norisi. Bet nesiryžčiau tvirtinti, kad Maironio kūrybą nulėmė moterys – nors jos buvo išsilavinusios ir apsiskaičiusios. Galbūt jos nulėmė tam tikrus dvasinius jo posūkius, buvo sielos draugės.
– Vis dėlto Maironiui pakako drąsos artimų pažinotų moterų nuotraukas paskelbti viešai? Nesunku įsivaizduoti, koks kilo pasipiktinimas...
– 1920 metais pasirodė Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ pakartotinis, jau 5-asis, leidimas. Dabar tai bibliofilų tiesiog medžiojama retenybė. Man teko šį rinkinį pavartyti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tikrai įdomus, puošnus leidinys, o kas keli puslapiai – moterų portretai.
Pasirodžius šiam leidiniui, kilo didžiulis triukšmas, esą kaipgi šitaip galima? Gali būti, kad būtent dėl to Maironis taip ir nepakilo iki vyskupo. Maža to, daug kas nusisuko.
Antra vertus, Maironio drąsa ir ryžtas būti savimi paskatino ir kitus laisvėti.
Beje, šiame „Pavasario balsų“ leidime yra ir poemos „Mūsų vargai“ ištraukų.
– Krekenavoje jis praleido 3 metus. Kuo šis laikotarpis reikšmingas Maironiui?
– Tai buvo brandžiausios kūrybos laikas. Čia parašė poemas „Nevėžis per karą“, „Čičinskas“. Pastarajai įkvėpimo važiuodavo į Upytę, ant Čičinsko kalno.
O Varnakalnyje, ant Linkuvos upelio skardžio, žmonės pastatė jam suolelį, nes žinojo, kad tai kunigo mėgstama vieta. Maironis jį apdainavo eilėraštyje „Suolelis miške“ įspūdingomis šešiomis eilutėmis!
Čia, Krekenavoje, jis parašė ir vieną iš savo perlų – „Vasaros naktys“.
„Noris apimti visą pasaulį;/Noris mylėti Dievą aukščiausį;/Noris pasiekti amžiną grožį!../Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“ – taip Maironio jausmai veržėsi žodžiais.
Maironis sutelkė žmones ir drauge sutvarkė kalną, ant kurio stovi Krekenavos bažnyčia.
Po to Kaune irgi rūpinosi bažnyčia, o jo namai senamiestyje traukė intelektualus. Jis turėjo biblioteką, paveikslų galeriją. Visa tai paliko valstybei. Tame name ir buvo įkurtas muziejus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. ir 2. Maironis poemą „Mūsų vargai“ perrašė itin dailiai, be jokių braukymų.
3. Rankraštis buvo aptiktas Panevėžio vyskupijos kurijoje, čia ir liko – archyve, prie vyskupo K.Paltaroko dokumentų.
A.Švelnos nuotraukos