Ir parodą rengė abu kartu
Pasvalio rajone, Saločių miestelyje, gyvenantys Valerija Pelegrimaitė-Jurgilienė bei jos sutuoktinis Vygantas Jurgilas neturi laiko pykčiams ar smulkiems nesutarimams. Kol vyras drožia medžio dirbinius, jo žmona, patogiai įsitaisiusi šalia, mezga raštuotas pirštines. O kai mintys nuplaukia į šalį, moters galvoje gimsta eilėraščiai.
Pasvalio krašto muziejuje salotiškiai surengė savo kūrybos pristatymą. Muziejaus lankytojai gali pasigrožėti V.Jurgilo išdrožtais medžio kūriniais.
Didžioji dalis eksponatų – rūpintojėliai, įvairiausiais raštais išraižytos verpstės, paukščių bei gyvūnų atvaizdais išdabintos žvakidės ir raganos.
V.Pelegrimaitė-Jurgilienė skaitytojų teismui pateikė jau trečiąją, dar dažais kvepiančią, savo eilėraščių knygą „Pėdos širdies“. Šis leidinys išskirtinis tuo, kad jame sutilpo ne tik poetės eilės, bet ir jos sutuoktinio medžio drožinių nuotraukos. Tad tai dviejų autorių – vyro ir žmonos – bendra kūrybos knyga.
Abu – po keturias atžalas
Iki sutinkant vienam kitą, abiejų Jurgilų gyvenimai nebuvo rožėmis kloti. Išsiskyrusi su buvusiu sutuoktiniu, moteris liko viena su keturiais vaikais. Vygantas su tiek pat atžalų liko vienas po žmonos mirties.
Iš Kauno rajono, Akademijos, kilusį vyrą į Panevėžio kraštą atginė meilė pirmajai žmonai. Iš savo tėvo staliaus meilę medžio dirbiniams paveldėjęs skulptorius prisidėjo prie Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus meistrų.
Norėdami aprūpinti vaikus ir išlaikyti gausias šeimas, abu plušo be poilsio, jiems teko griebtis įvairiausių darbų.
„Vogti yra gėda, o dirbant ir uždirbant kiekvienas darbas yra garbingas“, – įsitikinę sutuoktiniai.
Prikalbino padirbėti sodyboje
Kai Vygantas sutiko Valeriją, jo jauniausiam sūnui tebuvo 12 metų. Su jaunimu bendrą kalbą randančiai moteriai nebuvo problemos susidraugauti ir su būsimu posūniu.
Pažinties pradžią prisiminę sutuoktiniai net neabejoja, kad į jų pusę stojo ne tik likimas, bet ir pats Dievas.
Pirmasis porą į vienas kito glėbį, pats to net neįtardamas, pastūmėjo vyro vyriausias sūnus Edgaras.
Iš pirmo žvilgsnio pažinties istorija atrodo paprasta, bet dviem vienišiams ji pakeitė gyvenimus.
Prieš trylika metų V.Jurgilas su vyresnėliu sūnumi remontavo Saločių bažnyčią. Kaip tyčia, tuo metu ir vienišos moters namai prašyte prašėsi remonto. Todėl salotiškė, nuėjusi pas bažnyčios meistrus, prikalbino juos imtis darbų ir jos sodyboje.
Pro sesers akis neprasprūdo
Vieną dieną V.Jurgilo sūnus turėjo skubiai išvykti. Jis pažadėjo vakare atvažiuoti pasiimti savo tėvo, tačiau reikalai pakrypo taip, kad nebegalėjo atvykti ir meistrui teko nakvynės ieškoti Saločiuose.
„Pasakiusi, kad galės pernakvoti mano namuose, išėjau į daržą ravėti bulvių. Netrukus, pasiėmęs kauptuką, į talką atskubėjo ir Vygantas. Beravint išsikalbėjome, supratome, kad turime daug bendro, net likimai panašūs. Tada ir pasikeitėme telefono numeriais.
Iš paties ryto ji sulaukė smalsios sesers skambučio. Tarmiška šnekta paklausė: „Val, koks tė vyrs tau daržs rav, iš kor jis atsirada?“
Tai Valei buvo juoko!
„Žmonėms mažiau nuostabos būtų buvę, jei kokį vyrą būtų pamatę mano lovoje, o ne darže“, – prisiminusi tą linksmą akimirką kvatojo salotiškė.
Po trejų metų draugystės, prieš dešimtmetį, pora atšoko vestuves. Tokiam tėvų sprendimui su džiaugsmu pritarė visi vaikai.
Jau visos atžalos turi antrąsias puses, tad per šventes prie bendro stalo susėda per dvidešimt žmonių.
Jos eilėse neliko liūdesio
Dabar pirmasis žmonos poetės eilėraščius perskaito ir juos įvertina sutuoktinis. V.Jurgilas žavisi žmonos kūryba ir beveik niekuomet jos nekritikuoja.
„Man patinka, kad ji daug dėmesio skiria mus supančiai gamtai, meilei. Jos eilės yra išgyventos, išjaustos. Pastaruoju metu jos eilėraščiuose nebeliko nerimo ar liūdesio, todėl džiaugiuosi, kad mums susiėjus draugėn prašviesėjo gyvenimas“, – patikino pašnekovas.
Nuo vaikystės eilėraščius rašanti moteris anksčiau net nesusimąstydavo, kad jos kūryba gali būti kam nors įdomi.
„Prieš keletą metų miestelyje rengėme kraštiečių susitikimą. Tada ir išdrįsau savo eilėraščius parodyti tuometei kultūros namų darbuotojai. Perskaičiusi mano atneštus lapus, ji nebedavė ramybės, vis drąsino eiles skaityti įvairiuose renginiuose. Galiausiai prikalbino išleisti knygą“, – prisiminė poetė.
Prie Pasvalio rajono literatų klubo „Užuovėja“ moteris prisidėjo prieš porą metų, tais pačiais metais išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Užauginta Mūšos ir žalių lankų“. Į leidinį salotiškė suguldė daug metų kauptus eilėraščius.
O tų eilėraščių buvo prirašyta tiek daug, dar vis gimdavo nauji, todėl praėjusiais metais poetė išleido net dvi knygas: „Godos, mano godos...“ ir „Pėdos širdies“.
Moteris neslėpė, kad ir ketvirtoji knyga jau kone ant slenksčio.
Raganai reikia galvos ir apdarų
Skulptoriaus drožti kryžiai ar koplytstulpiai puošia ne vieną miestelį. Meistrui yra miela drožti religinės tematikos kūrinius, tačiau yra nemažai išdrožęs ir raganų. Jas drožti tautodailininkas pradėjo vos prieš kelerius metus.
Galop prie raganų kūrimo prisidėjo ir žmona. Vyras išskaptuoja galvą, o ji šiai mitinei būtybei pasiuva apdarus.
Moters galvoje kirba įvairiausių sumanymų, tik bėda, kad ji nemoka piešti, todėl savo idėjas vyrui perteikia vaizdžiai – pasakodama ir gestikuliuodama rankomis.
„Labai norėjau, kad išdrožtų erelį, bet ne tokį plačiai išskleidusį sparnus, o ilgesingai susimąsčiusį. Bandžiau nupiešti savo pageidavimą, tačiau vyras niekaip nesuprato, ko aš noriu. Tada atsistojau, pasukau galvą, nunarinau pečius. Tik tada vyras kaipmat suprato, kokio kūrinio pageidauju“, – pasakojo pašnekovė.
Vos tik radęs laisvo laiko nuo užsakymų, tautodailininkas stengiasi meno kūriniais išpuošti sodybą. Žmonos jubiliejaus proga jis padarė staigmeną – kieme įkurdino Mergelės Marijos skulptūrą.
Sodybos pakraštyje iškasus tvenkinį, kieme liko didelis kalnas žemių. Jį abu apsėjo žole, o viršuje meistras pastatė pavėsinę. Prie jos dabar plevėsuoja trispalvė. Taigi daugiau pasakoti apie poros patriotizmą nė nereikia.
Pavėsinė ant kalnelio tapo šeimininkams mėgstamiausia vieta gaiviais vasaros rytais gerti kavą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ant kalnelio V.Jurgilas sutuoktinei pastatė pavėsinę, joje vasaros rytais jie geria kavą.
2. V.Pelegrimaitė-Jurgilienė žiemos vakarus leidžia megzdama pirštines.
3. Žiemos vakarais V.Jurgilas drožia virtuvėje.
4. Raganos – bendri sutuoktinių Jurgilų kūriniai. Vyras išskaptuoja galvas, o žmona raganas aprengia.
5. Dažnam drožinyje vaizduojami paukščiai.
6. Šį ilgesingai susimąsčiusį erelį V.Jurgilas išdrožė pildydamas žmonos norą.
7. V.Jurgilui patinka drožti rūpintojėlius.
8. Tautodailininkui nesvetima religinė tematika.
V.Savickienės nuotraukos
