Domėtis karaimais įkvėpė tėvas
Daugeliui karaimai asocijuojasi su Trakais ir jų tradiciniu patiekalu – kibinais. Ir tik nedaugelis žino, kad jų protėviai gyveno ir Panevėžyje, Naujamiestyje, Talačkoniuose, Saločiuose, Pasvalyje bei Biržuose, kad ir dabar tebegyvena jų palikuonys.
Istorijos ir geografijos mokytojas Saulius Kurnickas kone du dešimtmečius tyrinėjo karaimų tautos istoriją, archyvuose rinko medžiagą apie Šiaurės Lietuvoje gyvenusius karaimus, užrašė jų pasakojimus. Ir štai pagaliau apvainikavo savo triūsą – išleido knygą „Karaimai visada buvo su mumis“.
Knygos autorius neslėpė, kad domėtis istorija jį skatino tėvas. Taip pat – ir šia nykstančia tauta.
S.Kurnicko atmintyje yra išlikę prisiminimų iš vasarojimo Palangoje. Užlipus ant Birutės kalno, tėvas pasakojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją: apie kunigaikštį Kęstutį, kunigaikštienę Birutę bei jų sūnų Vytautą, į Lietuvą atvežusį karaimus.
„Mano tėtis buvo didelis šalies patriotas, savanorio sūnus, todėl jam Lietuvos istorija buvo labai svarbi. Jis pasakodavo ir apie karaimus, juos apibūdindavo kaip labai sąžiningus, darbščius ir gerus, nes kartu su jais dirbo. Jo bendradarbis karaimas žemėje rado seną auksinę monetą ir ją net nedvejodamas atidavė archeologams. Už jo sąžiningumą kolegos lietuviai dar ilgai jį vadino keistuoliu“, – prisiminė pedagogas.
Jau šeštoje klasėje S.Kurnickas žinojo, kad gyvenimą sies su istorija. Eiti istoriko keliu moksleivį nuolat skatino mokytojas Leonas Adomavičius.
Gimtąją kalbą bemoka vos viena
Dabar Panevėžio krašte gyvena kiek daugiau nei dešimt karaimų. Visi jie yra garbaus amžiaus, jaunų žmonių nebelikę. Ir vos viena moteris Panevėžyje dar kalba savo tautos kalba. Tai buvusi Panevėžio 5-osios gimnazijos matematikos mokytoja, dabar 87 metų Devora Grigulevičienė.
Dar yra Panevėžyje karaimų, prisimenančių atskirus gimtosios kalbos žodžius, bet sudėti iš jų sakinį jiems jau sudėtinga.
D.Grigulevičienė istorikui paliudijo, kad XIX amžiuje karaimų bendruomenė Panevėžyje klestėjo ir buvo gausi. Dauguma karaimų gyveno Panevėžio miesto Sodų bei Ramygalos gatvėse. Tarpukariu senoji medinė kenesa rekonstruota į mūrinę, pastatyti karaimų bendruomenės namai. Juose veikė dramos studija, vaikų būrelis, kuriame mažieji šoko, dainavo bei dukart per savaitę mokėsi karaimų kalbos.
Buvo leidžiamas Panevėžio karaimų žurnalas „Onarmach“ (lietuviškai – „Pažanga“). Kadangi karaimai neturi savo rašto, tai tekstai buvo rašomi karaimų kalba, bet lotyniškomis raidėmis.
Karaimų kultūrinis gyvenimas griuvo Lietuvą okupavus sovietams, tada viskas buvo uždaryta, išgrobstyta, išdalinta. Karaimai Panevėžyje neteko ir savo maldos namų, kiekvieną šeštadienį rytais ir vakarais nebeturėjo kur eiti melstis. Dabar kenesos vietoje, ties Ramygalos ir Nemuno gatvių sankryža, stovi tik atminimo akmuo.
Įdėdavo linų virvei nusivyti
Prieš pradedant rinkti medžiagą apie karaimus, S.Kurnickas pirmiausia aplankė Naujamiesčio kapines, apie kurias iki tol beveik nieko nežinojo.
Iš viso Šiaurės Lietuvos krašto mirę karaimai arklių traukiamais vežimais buvo vežami laidoti į Naujamiestį. Toliau gyvenusiųjų palaikus tekdavo vežti ir kelias dešimtis kilometrų. Visi karaimai buvo laidojami kojomis į pietus.
Mirusiuosius karaimai šarvodavo karste. Pirmiausia jį išklodavo nauju lininiu audeklu, ant jo dėdavo linų ir tik tada guldydavo velionį. Tada mirusiojo kūną uždengdavo tokiu pačiu audeklu ir apdengdavo linais, galop dangčiu.
„Esu dėkingas likimui, kad susipažinau su Naujamiestyje gyvenusia šviesaus atminimo karaime Joana Samulevičiūte. Būtent ji mane paskatino dar aktyviau gilintis į šios tautos istoriją. Mane labai žavėjo jos ištikimybė savo tautos istorijai, kalbai, religijai ir tradicijoms“, – pasakojo knygos autorius.
J.Samulevičiūtė mirė nesulaukusi knygos pasirodymo.
Istorija besidominčiam vyrui buvo smalsu, kodėl į karstą būdavo dedami linai. Naujamiestietė karaimė paaiškino: kad velionis karste iki prisikėlimo turėtų ką veikti – iš linų pluošto nusivytų virvę.
Dviejų tautiečių išgelbėti nespėjo
Pasvalyje, Svalios parke, yra išlikęs karaimų kapinių kalnelis, ant kurio nebėra nė vieno išlikusio paminklinio antkapio.
S.Kurnickui archyve pavyko rasti prieš 90 metų darytą nuotrauką, kuomet į Pasvalį atvykę karaimai nusifotografavo šalia tos kapavietės. Jau tuomet ant kalnelio nebebuvo nė vieno paminklo.
Biržuose, Žemaitės gatvėje, dar yra išlikęs senas pastatas, kuriame anksčiau buvo karaimų maldos namai. Yra ir gatvė, pavadinta šios tautos vardu.
Anksčiau Biržuose ir Pasvalyje karaimai turėjo parduotuves vienodu pavadinimu „Vitaminas“, tad daug juokingų nutikimų atsitikdavo prekes pristatant. Savininkai užsakydavo prekes į vieną miestą, o jos nukeliaudavo į kitą.
„Per holokaustą karaimų vos neištiko žydų likimas. Budeliai, painiodami tautas, norėjo išžudyti ir karaimus. Tik Pasvalyje gyvenusio mokytojo Martyno Novicko dėka karaimai buvo išgelbėti. Jam pavyko įrodyti, kad karaimai savo kilme, savo antropologiniais bruožais neturi nieko bendra su žydais“, – pasakojo panevėžietis.
Jis apgailestavo, kad pedagogas nespėjo išgelbėti dviejų tautiečių gyvybių.
Būtent M.Novicko dėka Pasvalyje ošia Senojo parko medžiai. Jis su mokiniais pasodino pirmuosius parko medžius.
Talentingas jaunas mokytojas dirbo įvairiose Pasvalio rajono kaimų mokyklose.
Neatsiliko net nuo Paryžiaus
„Rinkdamas medžiagą, daug laiko praleidau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Ten radau nemažai nuostabių nuotraukų.
Tarpukariu karaimių moterų apranga nė kiek nesiskyrė nuo Pa-ryžiaus madų. Moterys dėvėjo elegantiškas sukneles, skrybėlaites. Išties tuo metu Panevėžys buvo labai vakarietiškas. Visam tam įtakos turėjo tai, kad tarp karaimų buvo nemažai talentingų dizainerių, teisininkų, verslininkų“, – pasakojo istorikas.
Renkant medžiagą, knygos autoriui teko aplankyti nemažai istorinių vietų, pakalbinti žmonių ir iš archyvų persifotografuoti senas nuotraukas, tai jis į pagalbą pasikvietė Panevėžyje gerai žinomą fotomenininką Stanislovą Bagdonavičių.
Nuotraukas paretušuodavo
Abu vyrai juokiasi prisiminę kelionę pas vieną užsispyrusią ir jokiais būdais fotografuotis nesutikusią karaimę.
„Saulius perspėjo, kad pagyvenusi moteris nenori fotografuotis, todėl prireiks nemažai pastangų ją įkalbėti. Tačiau mums labai pasisekė. Vos vartelius pravėrusi senolė sušuko: „Labas, Stasiuk!“ Pasirodo, ji buvo mano gera draugė. Kita nufotografuota moteris, nebesulaukusi nuotraukos, mirė. Tai portretą padovanojau jos dukrai“, – pasakojo fotomenininkas.
Perfotografuodamas archyvines nuotraukas S.Bagdonavičius žavėjosi karaimių moterų elegantiškumu bei grožiu ir nuotraukų kokybe. Net prieš šimtmetį fotografai naudodavo fotošopus, tik, aišku, ne modernius. Dažniausiai ta technika būdavo ploninamos moterų talijos.
Pagal karaimų papročius, nuotraukose vyrai visada sėdi, o moterys stovi šalia.
Apgyvendino saugoti pasienio
S.Kurnickas tvirtino, kad tikslios istorinės medžiagos apie karaimų atsiradimą Lietuvoje nėra. Dauguma šios kultūros tyrinėtojų remiasi išpopuliarinta legenda, kad kelis šimtus šeimų į Lietuvos teritoriją 1397 metais atsivežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Apie 380 karaimų šeimų buvo apgyvendintos Trakuose, tarp dviejų kunigaikščio pilių.
Vėliau karaimų gyvenviečių atsirado Šiaurės Lietuvoje.
„Apie karaimų apgyvendinimą Šiaurės Lietuvoje rašytinių šaltinių nėra išlikę. Kai kurie tyrinėtojai karaimų paplitimą mūsų krašte sieja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikais Radvilomis. Aš linkęs manyti, kad karaimai čia apsigyveno po kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno 1398 metais sudarytos Salyno sutarties. Pagal šią sutartį, Vokiečių ordinui atiteko visa Žemaitija iki Nevėžio upės“, – svarstė istorijos tyrinėtojas.
Pasak S.Kurnicko, tikėtina, kad Vytautas Didysis pagal tuometinį pasienio ruožą, kuris Nevėžio upe tęsėsi į šiaurę ir baigėsi ties Biržais, apgyvendino savo ištikimus pagalbininkus – karaimus.
Karaimų kalba yra įtraukta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų sąrašą. Skaičiuojama, kad karaimų kalba pasaulyje šneka vos 30 žmonių, visi jie gyvena Lietuvoje.
2021 metais vykusio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 200 karaimų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Fotomenininkas S.Bagdonavičius eksponuoja nuotraukas iš karaimų gyvenimo.
V.Savickienės nuotr.
2. Karaimų kenesa, stovėjusi ties Ramygalos ir Nemuno gatvių sankryža, buvo nugriauta, dabar toje vietoje stovi tik atminimo akmuo.
3. Buvusi 5-osios vidurinės mokyklos mokytoja Devora (Danutė) Grigulevičienė su vyru Juozu.
4. Martynas ir Zofija Novickai su vaikais Ona ir Mauricijumi.
5. Rachela ir Johosuva Kozyrovičiai.
6. Ona Tinfavičiūtė-Černiauskienė su mama Nadežda Tinfavičiene.
7. Romualdas Čaprockis.
8. Joana Samulevičiūtė.
9. Šelumielis Lopato.
10. Poeto Šelumielio Lopato laidotuvės Panevėžyje, Ramygalos gatvėje.
11. Elidijus Rajeckas.
S.Bagdonavičiaus ir karaimų archyvo nuotraukos
