Pavadinimo mįslės neįminė
Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius iš Pakruojo rajono į Saločius atvykusi gyventi istorijos mokytoja Roma Jakubonienė pamilo šį pasienyje su Latvija, abipus Mūšos upės, įsikūrusį Saločių miestelį.
Pedagogė be atvangos gali pasakoti net kelis šimtmečius siekiančią miestelio istoriją. Tik liko neįminta viena mįslė – kuri legenda atskleidžia tikrąjį miestelio vardo atsiradimą.
Pasak R.Jakubonienės, yra dvi versijos, pasakojančios, nuo ko kilo žodis Saločiai. Viena jų – miestelio pavadinimas kilo iš žodžio „salėti“, „tekėti“, nes į Mūšos upę įteka upelis Bėrė, žmonių dar Bėrele vadinamas.
Tačiau gyventojams mielesnis pasakojimas, kad Saločiai pavadinimą gavo nuo žodžio „sala“.
„Senoji Saločių gyvenvietė, siekianti dar akmens amžių, yra pažymėta prie Mūšos upės. Važiuojant link Bauskės, už kokių trijų kilometrų nuo miestelio, yra maždaug penkių hektarų plotas, kuriame jokia ūkinė veikla neleidžiama. Būtent ten buvo įsikūrę pirmieji Saločių gyventojai. Toje vietoje Mūšoje yra nemaža sala. Spėjama, kad miestelio kūrimuisi dabartinėje vietoje įtakos turėjo parapijos įsteigimas“, – pasakojo istorijos puoselėtoja.
Laimėjo bylą prieš Radvilas
Saločių miestelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1514 metais. Tuomet netekėjusi ir palikuonių nesusilaukusi dvarininkė Barbora Pečkaitė, pagerbdama savo mirusio brolio atminimą, įsteigė parapiją. Jai užrašė pusę Saločių dvaro žemės bei miško, nurodydama, kad būtų pastatyta bažnyčia.
Kartografo Juozo Narutavičiaus-Naronskio XVII a. viduryje pieštame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje Saločiai buvo pažymėti kaip Radvilų valda.
R.Jakubonienė pasakojo, jog kartografo pieštame žemėlapyje matyti, kad miestelis yra išsidėstęs abiejose Mūšos upės pusėse. Viena netoli kitos stovėjo ir dvi bažnyčios. Gyventojai neabejoja, kad viena jų – dvarininkės dosnumu pastatyta, kita – reformatų. Tačiau iškilus reformatų maldos namams, vėliau katalikų Dievo namai buvo sulyginti su žeme.
„Saločiai buvo paskutinė Radvilų valda. Kitose kunigaikščių valdose jau buvo įsteigtos mokyklos, klestėjo reformacija. Tačiau salotiškiai nebuvo linkę išduoti savo tikėjimo ir nepabūgo stoti akistaton su pačiais didikais. Saločių katalikai padavė Radvilą į teismą ir po ilgų bylinėjimųsi laimėjo bylą“, – didžiuodamasi drąsiais protėviais pasakojo pedagogė.
Miestelio herbe pavaizduota pergalės deivė. Ji simbolizuoja vieningų aukštaičių, pasipriešinusių bažnyčios griovėjams – Biržų kunigaikščiams reformatams Radviloms, tvirtybę išsaugoti katalikų tikėjimą.
Dvarininkai pasilaidojo toli nuo namų
Salotiškės duomenimis, Radvilos buvo įpareigoti sugrąžinti dalį parapijai priklausančios žemės, bažnytinį turtą ir duoti medžiagos naujai bažnyčiai statyti. Be to, kunigaikščiai privalėjo sumokėti 5 tūkstančius auksinų už neteisėtą katalikų žemės valdymą.
Praėjus beveik 150 metų nuo teismų pradžios, Saločiuose iškilo nauji katalikų maldos namai.
Miestelio istoriją puikiai išmananti R.Jakubonienė pasakojo, kad Saločiuose gyveno ne vienas dvarininkas, tačiau dvaro rūmų jie nepastatė. Miestelyje stovėjo tik ūkiniai pastatai.
Kodėl dvarininkai Medemai pasilaidojo toli nuo savo namų – Saločių dvaro parke, lieka neįminta mįslė.
Vandalai ne kartą buvo įsibrovę į kapavietę, jie sudaužė ir vieną antkapinę plokštę.
„Medemai dvaro žemes pardavė baronui Eugenijui von Harenui. Šalia kapavietės buvo varganas dvarininko ūkvedžio namelis. Baigiant jam nugriūti, iš ūkvedžio palikuonių nusipirkau senovinę skrynią. Spėju, kad joje buvo laikomi surinkti mokesčiai“, – įsitikinusi R.Jakubonienė.
Saločiai pažymėti ir graviūroje
Miestelio gyventojai patikino nepažįstantys nė vieno salotiškio, išpažįstančio reformatų tikėjimą. Tačiau jie neneigė, kad arčiau sienos su Latvija gyvenantiems lietuviams šis tikėjimas nesvetimas.
Saločių kapinėse yra tik viena sena kapavietė, joje, vietinių spėjimu, amžinojo poilsio atgulęs reformatas. Nors miestelyje buvo maldos namai, tačiau kapinėse, prie pagrindinio tako, stovėjo medinė koplyčia, kurioje šarvodavo mirusius parapijiečius.
Prie kelio į Rygą įsikūrusiam miesteliui ne kartą teko atlaikyti priešų antpuolius.
„Kai vyko Šiaurės karas, 1703 metais, prie Saločių susirėmė Rusijos kariuomenė su švedais. Šios Saločių kautynės yra pavaizduotos senovinėje graviūroje, kurios originalas yra saugomas Švedijos sostinės Stokholmo muziejuje. Be to, Klaipėdos universitetas yra išleidęs to meto žemėlapių rinkinį, kuriame Saločiai net penkis kartus yra paminėti“, – istoriją priminė salotiškė.
Miestelis ne kartą degė
Praėjus beveik šimtmečiui po kovos su švedais, prie Saločių 1794-aisiais įvyko kautynės – sukilėlių Žemaičių divizija, vadovaujama Romualdo Giedraičio, pasiekė didžiausią pergalę prieš Rusijos kariuomenę Kuršo fronte.
1919 metų pabaigoje ties Saločiais įvyko aršios kautynės su bermontininkais. Miestelis kelis kartus buvo užimtas priešo, tačiau lietuviai jį atsikovojo ir sumušė bermontininkus. Tuomet priešai miestelį padegė.
Atstatyti Saločiai vėl degė ir Antrojo pasaulinio karo metu. 1944 metų liepos mėnesį besitraukiančių vokiečių kulkosvaidininkai įsitvirtino medinės bažnyčios bokšte. Puolantys sovietai jį apšaudė padegamosiomis kulkomis, tad maldos namai netruko supleškėti. R.Jakubonienė prisiminė vietinių gyventojų pasakojimus, kad miestelyje kilo pragariškas gaisras, bažnyčia sudegė iki pamatų, išsilydė net jos varpas, liepsnos prarijo nemažai miestelio pastatų.
Po karo bažnyčia buvo įrengta pirmame dviaukštės mūrinės klebonijos aukšte. Iš sudegusių maldos namų likę tik pamatai.
Omonininkų siautėjimo negali pamiršti
Istorikei giliai atmintin įstrigo ir omonininkų siautėjimas pasienio poste, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuomet pedagogė su auklėtiniais buvo išvykusi į ekskursiją Latvijon.
„Buvo labai smagi kelionė. Su mokiniais aplankėme Siguldą, užsukome į Rygą. Mums nuostabą kėlė pirmosios kavinės. Nors buvo pavasaris, pasilepinome ledais su šviežiomis braškėmis. Gavę sąskaitą vos neapsiverkėme, nes kaina buvo labai didelė palyginti su mūsų lietuvišku atlyginimu. Malonumas pasėdėti kavinėje nustelbė didelę kainą... Grįžtant namo dainavome, o privažiavę pasienį pamatėme kraupų vaizdą: degė pasieniečių nameliai. Supratome, kad čia prasiautė omonininkai“, – prisiminė pašnekovė.
Filmą apie Saločių miestelį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. R.Jakubonienė pasakojo, kad Saločiai buvo paskutinė Radvilų valda.
2. Po Antrojo pasaulinio karo Saločių bažnyčia buvo įrengta pirmame dviaukštės mūrinės klebonijos aukšte.
3. Saločiuose gyveno ne vienas dvarininkas, tačiau dvaro rūmai nebuvo pastatyti. Miestelyje stovėjo tik ūkiniai pastatai.
4. R.Jakubonienė iš dvarininkų ūkvedžio palikuonių nusipirko senovinę skrynią, kurioje, spėjama, buvo laikomi surinkti mokesčiai.
5. Iš sudegusių Saločių maldos namų likę tik pamatai.
6. Kodėl dvarininkai Medemai pasilaidojo toli nuo savo namų Saločių dvaro parke, R.Jakubonienei – neįminta mįslė.
7. Saločių gyvenvietė prie Mūšos upės atsirado dar akmens amžiuje, o dabar ji štai tokia – lyg iš atviruko. A.Švelnos nuotr.
