Gyvenam – kolei gyvenam. Kada pajuntam, kad lemiama riba darosi vis realesnė, lyg plika akimi matytum, nors dienõs nei valandos nežinai, niekas nežino. Jei spėsi padrikų sapnų skivytus sudėlioti bent kiek nuosekliau, bus gerai. Jeigu ir ne, taip pat nieko tokio. Žemė vis tiek apvali. Tad niekada nepritrūks nei kryžkelių, nei ir aplinkkelių. Julija Fiedorczuk, gimusi metais, kai rekrūtuotas buvau esesesero kariuomenėn, va rašo taip pat panašiai, tartum guodžia: „Kai žmogus gyvena ant gyvybės ribos, jis neprivalo paisyti įvykių eiliškumo. Visa atsipalaiduoja, ir galop žmonės atleidžia.“ Turbūt rašyt reiktų taip, kad pats skaitysiančiam žmogui atleisti netyčia dar ir padėtum.
Viskas labai trumpam. Atmintis, gyvenimas ir mirtis. Štai ir visa trejybė, visi trys muškietininkai. Trejybė tavo mažyčio buvimo skruzdės, kurios pats jokiais žodžiais, net jei jie svarbūs, net jei už juos reikės atsakyt kaip už daiktą, – nei jais, nei darbais nesukursi. Žmogaus nesukursi. Visatos. O prie šios trejybės ketvirtas? O D‘Artanjanas, gvardijos muškietininkų kapitonas? Trejybė yra baigtinė, jis visados tik šalia, pašalinis, nevardijamas. Nors be jo nebūtų kaip apibrėžt ir trejybės. Atminties, gyvenimo ir mirties. Skruzdės, žmogaus ir visatos. Nieko. Nes ketvirto špaga yra meilė. Kriklinietis Algis Mickūnas, ko gera, sušnektų čia apie eroso gaivalą, įtraukiantį kūną ir dvasią pulsuoti kosminiais geidulio, alkio ir soties ritmais.
Vakarais išsivaikštom po savo geismingų sapnų urvelius. Ką sapnuoja kiti, nematau. Ar mano sapnų – niekas nemato?
Daktaro vilkas teškiasi Lėvenin iš paskos šeimininko nusviesto pagalio. Iš Pumpėnų gatvės – ligonine paverstos klebonijos pusėn (kur ir tavo pirmasis riksmas likęs kaip tūkstančių pasvaliečių), ten, kur sienojų grytelė nuo jos atokiau, palei krantą, – lavonų namiūkštis, mirusių malkinė. Kasasi vilkas tiesiai tenai, bet pliauskigalis jam arčiau, stveria jį mirčiai iš žiočių ir standžiai sukanda.
Vanduo prieš paskutinį šaltį išeina ant ledo. Tas tik supoška, ir lytys pradeda grūstis grumėti. Jos mūsų, zenkių, berniūkščių, laukiamas džiaugsmas. Ir Muraucko taip pat, gal pirmiausia. Nuo to laiko, kai rusų kareiviai senojo tilto lytlaužose, atramose prigręžiojo gilių skylių lyg būtų norėję vyzdžius joms išbadyti, apakint, pripylė jas sprogalų ir padegė Bikfordo šniūrą, kas pavasaris jau šoka Murauckas nuo naujojo tilto turėklų, vis per stebuklą pataiko lyčių protarpėlėn. Nėra niekados – nepasirodęs, nuvylęs: verčiau be galvos negu be garbės! Baisiais mostais duodasi tarp tų lyčių, atrodo, nuplauks su jomis stačiai į šiaurę ligi Rygos, ligi pat josios įlankos, ligi Baltijos. Bet užtenka ir Lėvenio įlinkio. Išlipa, nusipurto. Kresnas ir tvirtas, màktingas mūrininkas Murauckas. Šulniakasys Murauckas. Mano susikurtasis Murauckas. Vaikšto su dvišaka vyšnios kliūgele, kol užeis spindulingąją kraujo gyslą. Praktinė radiostezija, vienuolių atsiskyrėlių amatas. Nieko sau būtų vienuolis! Jei taip viduramžiai geidulingieji.
Šiais, 2024-aisiais, maudynės Lėveny pradėtos gegužės pirmąją.
Ką tik prieš jas, maudynes, su kaimynu gražiai, tarp žydėti pasiutusių tulpių, apšnekėjom gal pusę Pasvalio, ne, gal pusę jo Pumpėnų gatvės, ne, tik daugiausia galelio prie parko, vos išsiskyrėm, kaimynas atbėga, čiupk aparatą, va taip: stirninėlis Lėvenį, dar ir patvinusį, bėga, kol dar užutėkio gylis, toliau jau šoka tik plaukti, kasasi narsiai prieš srovę, bet kad srovė ta stipri, vandeninga, vos ką tik pati nušokus nuo pylimo, laiko stirniną, grumiasi irgi, bet stirninėlis oho, gyvasties geismo pilnas, pluša tik kojom, neleidžia srovei jo nešti – prisikasė, šoko ant kranto, nušuoliavo nuskuodė stataus šlaito taku...