Už užuolaidos – vėliava
Kasmet pažymima Baltijos kelio diena panevėžietes seseris 91 metų Danutę Didžgalvytę ir 78 metų Elvyrą Masiulionienę mintimis nukelia į senus laikus. Savo vaikystę jos praleido tolimame ir atšiauriame Krasnojarsko krašte, Sibire.
Jų šeimą, ūkininkavusią Rokiškio rajone, netoli Salų, ištrėmė, kai viduriniajai seseriai buvo 14 metų, o mažajai tiktai dveji. Brolis buvo vyriausias iš vaikų – 16-metis.
Paklaustos, ar Sibire buvo ir džiaugsmingų dienų, pašnekovės sakė, kad viena tokia – kai mirė Stalinas.
„Tuomet tėvai susikabinę iš džiaugsmo šoko, o ruskiai raudojo. Kai mirs Putinas, mes kelsime šampano taures, o ruskiai tegu vėl verks“, – kalbėjo panevėžietės.
Prisimindama Baltijos kelią prieš 35 metus, D.Didžgalvytė sakė labai išgyvenusi, kad tik niekas nepakirstų tautos vienybės. Visas viltis ji dėjo į Vytautą Landsbergį.
„Mane gąsdino komunistų samprotavimai, kad į laisvę reikia eiti mažyčiais žingsniais. O aš buvau įsitikinusi, kad stoviniuoti nėra kada, jau ir taip nuo rusų okupantų nukentėjome“, – sakė panevėžietė.
E.Masiulionienės duktė Laura Kamandulienė patvirtino, kad jų šeimoje laisvė visuomet buvo laikoma pagrindine vertybe. Ir netgi sovietmečiu jos močiutės namuose už užuolaidos kabėjo Lietuvos vėliava.
Duona su cukrumi – tortas
L.Kamandulienė nuo vaikystės girdėdavo mamos ir tetos prisiminimus apie Sibirą. Tikras stebuklas, kad išgyveno visa šeima ir kad po 10 metų visi laimingai grįžo į Lietuvą.
Tremties sunkumus atlaikęs brolis, deja, jau grįžęs žuvo per nelaimingą atsitikimą.
Kurie pasakojimai labiausiai sukrėtė?
„Močiutė ne kartą yra pasakojusi, kaip mano mama pasigamino pirmus ledus savo gyvenime. Ji nuėjo prie Jenisiejaus upės, prisidaužė ledų ir juos sumaišė su pienu“, – kalbėjo L.Kamandulienė.
E.Masiulionienė liūdnokai šyptelėjo, kad tuomet tai buvo skaniausi pasaulyje ledai – juk su pienu! Iš pradžių tremtiniai neturėjo karvės, o apie pieną tegalėjo pasvajoti. O ir tikrų ledų Sibire ragavusi nebuvo.
Taip pat ji buvo girdėjusi žodį „tortas“, bet kas tai yra, nežinojo. Tad kai duonos riekę pamirkydavo vandenyje, o mama ant jos cukraus pabarstydavo, girdavosi kitiems vaikams, kad valgė tortą.
Gydytoją parsivedė per taigą
D.Didžgalvytė puikiai pamena tą dieną, kai jų mama gavo iš ukrainiečio nusipirkti kažkiek pieno ir davė jo paragauti mažajai Elvyrai.
„Ji taip godžiai gėrė, kad rankytės drebėjo. O mama dar norėjo išvirti košės, tad pieną iš jos turėjo atimti“, – kalbėjo panevėžietė.
Nuo tremties laikų panevėžietės ukrainiečius vadina broliais.
Kaip kenčiant Sibiro šaltį ir badą išauginti vos 2 metų vaiką? To paklaustos, seserys prisiminė, kad tarp tremtinių buvo felčeris. Apie ligas šiek tiek išmanė, bet neturėjo nei vaistų, nei įrankių.
O mažoji Elvyra susirgo tymais, ėmė smarkiai karščiuoti.
„Jaučiausi, tarsi ore sklęsčiau. Matyt, buvau netoli mirties“, – prisiminė E.Masiulionienė.
D.Didžgalvytė tremtyje greitai suaugo ir dar paauglystėje išmoko surasti kelią per taigos miškus. Ir tąkart ji išėjo ieškoti gydytojo – gruzino ar armėno – į vadinamąjį kolchozą. Laukė jo iš kažkur grįžtant iki pat vakaro. Kai vyras pasirodė, paprašė gelbėti jos sergančią sesutę.
Šis sutiko. Einant taku per taigą pradėjo lyti, bet namus jiedu laiku pasiekė. Vyriškis davė vaistų, pernakvojo jų namuose.
Mergaitei pagerėjo. Mama išvirė zacirkos ir užbalino pienu. Pašnekovė iki šiol prisimena, kad sriuba buvo nepaprasto skanumo, ją valgydama jautėsi kaip pasakoje.
Gal trečiaisiais tremties metais šeima nusipirko karvę, paršelį, pasisodino bulvių. Bet tenykštės karvės – tai ne mūsiškiai gyvuliai. Jos perkarusios, iki žaizdų sugeltos kraujasiurbių mašalų ir vabalų.
O L.Kamandulienė rodė savo močiutės – susenusios, išsekusios, įdubusiomis akimis, išbalusios – nuotrauką. Ji svarstė, kad močiutė save nuskriausdavo, vaikams atiduodama duonos kąsnį.
Atsiuntė pinigų už karvę
L.Kamandulienę sukrėtė dar vienas mamos pasakojimas – kad pirma jos ragauta mėsa buvo nudvėsusio arklio. Ja vaišino komendanto žmona.
„Puikiai žinojau, kas tai per mėsa, bet valgiau, labai jos norėjau“, – kalbėjo E.Masiulionienė.
Tremtiniai per dieną gaudavo po 200 gramų duonos, dirbantieji – po 300 gramų. Dar galėdavo nusipirkti šiek tiek aliejaus, truputėlį cukraus. Kas turėjo pinigų ar gražių staltiesių, eidavo keliasdešimt kilometrų iki kolchozo nusipirkti bulvių.
O panevėžiečių tėvas, laimei, išvežant namuose susišlavė pašarinių grūdų – vikių – likučius. Mat šeimą ištrėmė gegužės mėnesį, jau po sėjos, kai aruodai būna tušti.
Iš tų pašarinių vikių miltų mama Sibire kepė blynus.
Gelbėjo ir tai, kad išvežant kareivis liepė būtinai pasiimti šiltų drabužių, apavo. Ir tikrai, Sibire jų prireikė – šaltis siekė ir 50 laipsnių. Tremtiniai buvo varomi kirsti miško, o drabužių niekas neskubėjo duoti. D.Didžgalvytė eidavo šakų kapoti, bet jai, mergaitei, veltinukų nedavė, neva priklauso tiktai darbininkams.
Dar tėvas apdairiai paprašė kaimyną paimti jo karvę, kelias aveles. Stribams pamelavo, kad gyvuliai yra kaimyno, jis tik leidęs savo ganykla naudotis.
Kaimynas, vėliau jo gyvulius pardavęs, į Sibirą atsiuntė pinigų.
Žemuoges suėdė burundukas
Tremtinius apgyvendino palaikiuose barakuose. Po kurio laiko juos sukvietė ir be užuolankų pareiškė, kad namo jie niekad nebegrįš, čia baigs savo gyvenimą. Tai lietuvius sukrėtė, nuliūdino.
„Tokia jau ruskių ideologija – bandyti palaužti ne tik fiziškai, bet dar atimti ir paskutinę viltį“, – baisėjosi L.Kamandulienė.
Bet įsikūrę kad ir baisiomis sąlygomis, kai dieną naktį kando musės, mašalai, blakės, lietuviai surengė majavos pamaldas. Buvo pusė tuščio barako, ir tremtiniai jį išpuošė jaunais berželiais, ėmė giedoti giesmes.
Tai nepraslydo pro akis rusams – uždraudė būriuotis. Liepė baraką „sutvarkyti“ arba pagrasino tai patys padarysiantys. Tuomet tremtiniai rinkdavosi vieni pas kitus.
Svarbus įvykis panevėžietėms – kunigo apsilankymas.
Žiūrint į tremtinių nuotraukas, į akis krinta jaunuolių šypsenos. Be abejo, būta ir džiugesnių akimirkų. Jie ir įsimylėdavo, ir tuokdavosi, ir linksmindavosi.
Ateidavo pavasaris – ir akyse savaime prašviesėdavo, nes taiga derlinga. Prisirpdavo sultingos uogos.
Kartą E.Masiulionienė prisirinko krepšelį žemuogių, ogi žiūri – burundukas dviem kojytėm ima uogas ir ėda.
„Negi atimsiu? Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jis skanauja mano žemuoges“, – šypsojosi panevėžietė.
Pavogė kopūsto galvą
Vienas baisiausių tremties prisiminimų – nuo liepsnų žuvusi mergaitė. Suaugusieji išeidavo į darbus miške, o vaikai likdavo vieni. Žiemą jie susispiesdavo aplink krosnį. Ir taip nutiko, kad liepsna metėsi vargšei ant drabužių, siaubo apimta, ji išlėkė laukan.
Kurį laiką dar kankinosi, kol galop užgeso.
„Neverkė, tiktai dejavo...“ – atsiduso E.Masiulionienė ir D.Didžgalvytė.
Vienas barakas susirgo šiltine. Mat tremtiniai vandenį semdavo iš upės ir daugelis jį gerdavo. Kai kurie išgyveno, bet kiti mirė.
Seserys prisiminė, kad jų tėvai buvo labai nuovokūs ir leido gerti tik virintą vandenį. O gerti labai norėjosi, turbūt iš bado.
O D.Didžgalvytė dar prisiminė, kaip su šiek tiek jaunesniu berniuku ėjo vandens iki šaltinio. Netoliese bolavo rusų pasisodintų kopūstų galvos.
„Kelis mėnesius nebuvau valgiusi jokio žalumyno. Sakau: tu šok per tvorą ir paimk vieną kopūstą. Tiktai prisiekime vienas kitam, kad daugiau taip niekuomet nebedarysime“, – kalbėjo moteris.
Kopūsto galva buvo nedidelė. Pasidalijo ja su kitais vaikais, teko po lapą du. Elvyrai nieko nesakė ir kopūsto nedavė, nes baiminosi, kad išsitars tėvams.
„Šią nuodėmę išpažinau tik grįžusi į Lietuvą“, – dėl savo poelgio vis dėlto apgailestavo moteris.
Obuolių, kiek mena pašnekovės, Sibire gavo tiktai kartą. E.Masiulionienė nebuvo obuolių ragavusi, tad jai skanu buvo. O D.Didžgalvytė prisiminė lietuviškus dieviškai kvapnius obuolius ir to, sibirietiško, nevalgė.
Seserys iš tremties sugrįžo pirmos iš šeimos. Apsistojo Palangoje pas seserį.
E.Masiulionienė mokėjo lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir rašyti, tad stebėjosi, kam gi reikėjo grįžti, jeigu lietuviškai ir čia niekas nekalba. Tuomet sesuo paaiškino, kad čia žmonės kalba žemaitiškai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Kamandulienė nuo vaikystės girdėjo močiutės, mamos ir tetos pasakojimus, ką joms teko išgyventi atšiauriame Sibire. A.Švelnos nuotr.
2. Jaunosios tremtinės – poilsio minutę (D.Didžgalvytė – centre).
3. Tremtiniai kirsdavo medžius galiūnus. Skersmuo didesnis už mažąją Elvyrą.
4. D.Didžgalvytė (dešinėje) su likimo bičiuliais labiausiai laukdavo pavasario.
5. Kone stebuklas, kad iš tremties namo sugrįžo visa šeima.
Asmeninio albumo nuotraukos
