Domėtis praeitimi pastūmėjo radiniai
Kupiškio rajono Naivių kaimo bibliotekininkė Milda Levickienė ruošiasi virtualiai pamokėlei: ant skaityklos stalo guli spalvotų vilnonių siūlų kamuoliai, žirklės ir trispalvio pynimo rankdarbių pavyzdžiai.
Ji vaikams rodys, kaip nusipinti tautines vilnones juosteles. Tai puiki puošmena švenčiant Vasario 16-ąją.
Pasak bibliotekininkės, jų bendruomenei labai svarbi ir šalies, ir savo krašto istorija.
„Baigiame sukti filmą, montuojame jį iš mūsų krašto žmonių pasisakymų apie Lietuvą. Jie patys nusifilmuoja ir atsiunčia medžiagą, belieka viską sudėti į viena“, – sako ji.
Anot pašnekovės, nemenką postūmį domėtis praeitimi davė prieš tris dešimtmečius vykę archeologiniai kasinėjimai greta Naivių esančiame Kerelių piliakalnyje. Juk smagu žinoti, kad gyveni istoriškai ir kultūriškai ne plikoje vietoje, o ten, kur prieš tūkstantmečius jau gyveno mūsų protėviai.
Kai piliakalnyje buvo aptikta gausybė praeities reliktų, istorikai žvalgė ir Naivių apylinkes. Didelių istorinių lobių čia neaptiko, bet pavieniai radiniai nudžiugimo. Šalia Naivių kaimo buvo rastas vertingas laivinis kovos kirvis, naudotas mažiausiai prieš pusantro tūkstančio metų.
„Tai reiškia, kad anuometiniai gyventojai mokėjo gintis nuo priešų, mokėjo atstovėti už savo gentį ir namus“, – didžiuojasi bibliotekininkė.
Sušaudė Butyrkų kalėjime
Valstybinės šventės proga naiviečiai prisiminė ir jų kaime užaugusį tragiško likimo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generalinio štabo karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininką Konstantiną Dulksnį.
Aukštas karininkas buvo nužudytas pačioje karo pradžioje.
Raudonieji okupantai į mūsų šalį įžengė 1940 metų birželio 14-ąją, o liepos 18 dieną jie jau suėmė K.Dulksnį ir išgabeno jį į Minsko kalėjimą, vėliau – Maskvos. Po metų Butyrkų kalėjime lietuvis karininkas buvo sušaudytas.
Ilgus dešimtmečius apie K.Dulksnį mažai kas prisiminė. Nors Naiviuose tebebuvo išlikę Dulksnių namai, vietiniams kalbėti apie ankstesnius jų šeimininkus buvę pavojinga, mat už bendrystę su partizanais buvo kalinta ir karininko sesuo Adelė Dulksnytė.
Istorijos dulkės nupūstos prieš du dešimtmečius, kuomet M.Levickienė ėmė rinkti medžiagą apie iš šių kraštų kilusius įžymius žmones.
Bibliotekininkei kalbinant vyriausius Naivių gyventojus, atsirado žmonių, prisimenančių ir pulkininką K.Dulksnį, jo šeimynykščius, puoselėtą modernų šeimos ūkį.
Apie kariškį papasakojo senas skaitytojas
Bibliotekininkei daugiausia žinių suteikė skaitytojas Antanas Šilinis, buvęs Dulksnių kaimynas. Dabar jau jo nebėra gyvo. Su karininku jam ir pačiam buvo tekę bendrauti, o apie visą šeimą nemažai girdėjo iš tėvų ir senelių.
A.Šilinis pasakojo, kad baigęs karybos mokslus K.Dulksnys dar studijavo teisę, po to mokėsi Prahos karo akademijoje. Jis dirbo ir su šeima gyveno Kaune, tačiau nuolat buvodavo ir Naiviuose, daug investavo į tėvų ūkį, pirko jam modernius žemės ūkio padargus, įsuko statybas, už kurias mokėjo pats. Prieškariu tėviškėje buvo įrengęs malūnėlį – gamino elektros energiją namui apšviesti.
Važiuojame prie Dulksnių sodybos.
Gyvenamasis namas išlikęs toks, kaip pulkininko laikais, ant jo Lietuvos šimtmečio proga pritvirtinta ir atidengta atminimo lentelė.
Jaunos šalies sargyboje net 20 metų stovėjusio karininko tėvoniją tik namas ir mena, kitų buvusių ūkio pastatų nė ženklo, jie buvo atimti ir atiduoti kolūkiui.
Namas dabar priklauso jį įsigijusiems žmonėms, karininko palikuoniai į jį nepretendavo.
Iš mokyklos suolo – į partizanus
A.Šilinio papasakota ir bibliotekininkės užrašyta Dulksnių šeimos istorija skausminga.
K.Dulksnys, saviškių vadintas Kostu, turėjo brolį Joną ir seserį Adelę. Tėvas vyresnįjį sūnų Joną, kad išvengtų tarnybos carinėje armijoje, išleido į Ameriką, o 1901 metais gimusiam Kostui bijoti, kad bus paimtas į rekrutus, nebereikėjo, vaikinas tiesiai iš mokyklos suolo išėjo pas partizanus, kovojusius su bolševikais.
Išvadavus tėviškę jis baigė mokyklą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Iš jos buvo išsiųstas į karo mokyklą. Po aukštųjų karybos mokslų vyras sparčiai darė karjerą, be tiesioginių karininko pareigų, dar dėstė Vytauto Didžiojo karo mokykloje.
A.Šilinis pasakojo, kad grįžęs tėviškėn karininkas nesidėjo ponu, su visais buvo malonus, paprastas, ir jam yra ranką padavęs.
Kaime buvo kilę įvairiausių šnekų, kad galbūt lyg ant mielių keliamas ūkis statomas iš neaiškių pinigų. Vietiniai net kalbėjo, kad aukštas kariškis pralobo po dalyvavimo Klaipėdos krašto įvykiuose, esą galbūt ten per bankus prasuko kažkokį biznį.
Vėliau istorikai tuos gandus paneigė, atskleidė tiesą: K.Dulksnys buvo paėmęs paskolą ir iš tų pinigų modernizavo tėvoniją, baigęs tarnybą, matyt, ruošėsi grįžti ūkininkauti.
Planus sujaukė sovietų okupacija.
Į kalėjimą išsiuntė ir seserį
Karininko tėvai vienas po kito mirė prieš pat karą.
Kai K.Dulksnį suėmė, jo žmona su 11-mečiu sūnumi Algimantu pabėgo į Švediją, paskui persikėlė gyventi į Ameriką.
Namuose liko viena sesuo Adelė su sūneliu.
Pokariu antrame namo aukšte Adelė glaudė partizanus. Po to, kai iš Dulksnių namo balkono buvo nušautas Skapiškio skrebas, užgriuvo milicija. Tuomet slėptuvėje buvęs partizanas vieną milicininką nušovė, kitas pabėgo.
Iš namų teko bėgti ir Adelei. Mažametį sūnų ji paslėpė pas pažįstamus, o pati prisiglaudė bunkeryje pas partizanus.
Visas bėglės turtas iš karto buvo konfiskuotas. Iš pradžių į namą įkelti mokykla ir paštas, o paskui kolūkio mechanizacijos dirbtuvių kontora, apgyvendintas partijos sekretorius.
Partizanų bunkerį susekė, jį sprogdino. Vieni nepasidavė gyvi, nusišovė, Adelę ištempė iš susprogdinto bunkerio ir išsiuntė į kalėjimą.
Po Stalino mirties, kai moteris atgavo laisvę, pasakojama, kad kaime buvo pasirodžiusi du kartus. Pirmą kartą – naktį. Kolūkio sargas ją pastebėjo mechanizacijos dirbtuvių kieme, prie buvusio savo ūkinio pastato pamato kažką kasant. Sargas tuoj pakvietė partijos sekretorių. Ir nieko neįvyko, visi išsiskirstė kas sau. Netrukus pasklido gandas, kad Adelė partinį veikėją užčiaupė pasidalijusi tuo, ką išsikasė. Tik niekas nežino, kaip ten buvo iš tikrųjų.
Apie 1960-uosius ji dar kartą buvo atvykusi į gimtinę, aplankė kaimynę ir parodė vietą buvusiame savo darželyje, kur užkasta dėžė alkoholio. Prie jos akių tą dėžę kaimynai ir atkasė. Daugiau ji čia kojos nekėlė, gyveno ir mirė Panevėžyje.
1993 metais iš Amerikos į Lietuvą buvo atskridęs K.Dulksnio sūnus Algimantas, jis aplankė sodybą Naiviuose, bet teisių į tėvo nuosavybę nepareiškė. Jis mirė 2008 metais, dukros liko gyventi Amerikoje.
Pavasariais net pušis pragysta
Tėvynės sargyboje budėjusiam K.Dulksniui dabar Naivių bibliotekoje yra įrengtas atminimo kampelis. Jame guli užrašyti jį pažinojusių vietinių žmonių prisiminimai ir senovinės nuotraukos iš gyvenimo tarpukario Lietuvoje.
„Minint Valstybės atkūrimo dieną prisimenam ir iš mūsų kaimo kilusį karininką, tarnavusį jaunos Lietuvos labui“, – sako bibliotekininkė.
Prieš trejus metus šalies atkūrimo šimtmetį Naiviai pažymėjo išskirtinai – žmonės patys padarė ir iškėlė šimtą inkilų.
„Prisidėjo kiekvienas kiemas, kas po du, kas po dešimt padarė“, – prisimena moteris.
Kai kuriuos inkilus meistrai ir nuspalvino.
Daugiausia inkilų naiviečiai sukabino neseniai įkurtame Tūkstantmečio parke, o likusius kabino ant medžių savuose kiemuose.
Net 7 inkilus M.Levickienė sukėlė į savo kiemo pušį. Kai kas sakė, kad tokiame medyje paukščiai nesikurs, bet sparnuočiai greit naujus namus aptiko, dabar kiekvieną pavasarį susikrausto ir vaikus peri.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieš kelis dešimtmečius archeologai kasinėjo ir Naivių kaimo apylinkėse. Didelių lobių neaptiko, bet keli radiniai buvo labai vertingi.
2. Ant aukšto kariškio namo neseniai pritvirtinta atminimo lentelė.
3. Dulksnių sodybos giminaičiai neatsiėmė, joje dabar gyvena svetimi žmonės.
4. Kontržvalgybos pulkininkas K.Dulksnys buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime karo pradžioje.
5. Lietuvos šimtmečiui naiviečiai padarė ir į medžius sukėlė šimtą inkilų.
6. Pavasariais pušys pragysta, nes visus inkilus užima balsingi sparnuočiai.
7. Šiandien Naiviai – nemažas, gražiai besitvarkantis kaimas su aktyvia vietos bendruomene ir draugiškais gyventojais.
8. Bibliotekininkei M.Levickienei garbaus amžiaus skaitytojai papasakojo įdomių istorinių įvykių, o ji viską užrašė. A.Švelnos nuotr.
