Laikraštis tarsi įrodymas
Šiemet Ispanijoje vyko už širdies griebiantis susitikimas.
Šiame susitikime buvo svarbus ir vienas „Panevėžio krašto“ laikraštis. Jame pasakota kupiškietės, prancūzų kalbos mokytojos Danutės Petrauskienės tėvų prievartinio išskyrimo istorija. Vėliau jie jau niekada nebesusitiko.
„Ar tikrai čia mūsų bendras senelis?“ – rodydama nuotraukas mūsų laikraštyje, kolumbietės klausė lietuvė.
Toji, perskaičiusi pavardę Vladas Escobar, garantavo, kad taip ir yra, tas pats. Abiejų jų protėvis bendras, vadinasi, dalis giminės šaknų įleista į Lietuvos, o dalis – į Kolumbijos žemę.
Abi pirmąkart susitikusios moterys – pusseserės. Paola Escobar – V.Escobar sūnaus, pakrikštyto irgi Vladu, dukra, Ovidija Gumbrienė – to paties V.Escobar, Lietuvoje Urbštavičiaus pavardę turėjusio vyro, anūkė, jo dukros D.Petrauskienės dukra.
Svajojo pamatyti surastus giminaičius
Po mūsų publikacijos prieš dvejus metus, kaip kupiškietė pasinėrė į niekad nematyto savo tėvo paieškas ir kaip jo pėdsaką aptiko Kolumbijoje bei sužinojo, jog ten turi net du brolius, skaitytojų reakcija buvo didelė. Ne vienas skambino ir stebėjosi tokia nepaprasta gyvenimo istorija, smalsavo, kaip ten toliau viskas klostosi.
Toje istorijoje rašėme, kad per karą vokiečių iš savo namų kiemo išsivarytas ir drauge su kitais jaunais vyrais išvežtas į Vokietiją dirbti, Vladas Urbštavičius negrįžo namo. Po priverstinių darbų jis pasidavė priešinga kryptimi – išplaukė į Pietų Ameriką, vedė kolumbietę ir pakeitė pavardę – iki gyvenimo galo vadinosi žmonos pavarde – Escobar.
Su naująja žmona susilauktus du sūnus jis pakrikštijo lietuviškais vardais – Vladu ir Norbertu.
Saugumiečiai, matyt, žinojo
Vokiečiai D.Petrauskienės tėvą darbams iš Šeduvos išvežė 1944-aisiais, pusmetį prieš jos gimimą.
Motina keturis vaikus užaugino viena pati. Mirė būdama 57 metų. Visą gyvenimą ji jautė nuoskaudą, kodėl vyras negrįžo, kodėl savo šeimos neieškojo, paliko vieną su pulku vaikų. Juolab kad matė, jog kartu išvežti kai kurie šeduviškiai susirado artimuosius, siuntė žinią, kai kurie net grįžo.
Vaikams irgi buvo skaudu. Būdama jau suaugusi D.Petrauskienė, jos sesuo ir kiti giminaičiai bandė ieškoti tėvo ir per archyvus, ir per Raudonąjį kryžių, bet pėdsakų neaptiko.
Mokytoja visgi manė, kad sovietinis saugumas žinojo apie lietuvio likimą, tik nuo jo artimųjų tai slėpė. Gali būti, kad tėvas šeimai net rašė laiškus, tik anuomet jie galėjo nepasiekti adresato, nes laiškai iš Amerikos būdavo labai kruopščiai filtruojami. Archyvuose nebuvo jokio dokumento apie V.Urbštavičių, tarsi toks žmogus Lietuvoje niekada negyveno.
Mokytoja prisiminė keistą momentą: mokykloje vienu metu prie jos pristojo, kad būtinai stotų į komunistų partiją. Ji gi tarė, kad į partiją jos nepriimtų net jei labai norėtų, mat tėvas neaišku kur, jį vokiečiai išsivežė, gal kur užsieniuose gyvena.
Gavo atsakymą, jog partinei valdžiai situacija žinoma ir tai jai nesutrukdys stoti į partiją. Tai kaip žinoma? O tas „nekliudys“ tikriausiai reiškė, kad tuo metu tėvas jau buvo miręs.
Užsikabino už nuotraukos
Kur tėvas prapuolė, išsiaiškino tik prieš kelerius metus, kai Šeduvoje gyvenanti vaikystės draugė parodė knygą apie Šeduvos istoriją, kurioje buvo karo laikų nuotrauka su būriu jaunų vyrų, tarp jų ir V.Urbštavičiumi.
Pradėjusi vynioti paslapčių kamuolį, kupiškietė tėvo pėdsakus iš pradžių aptiko Norvegijoje, kariniame vokiečių oro uoste, paskui Štutgarte, išsiaiškino, kad nusigavęs Italijon į Genujos uostą išplaukė į Braziliją, vėliau atsekė iki Kolumbijos.
Tėvo paieškose talkino ir Amerikos lietuviai, ir buvęs Bogotos meras Antanas Mockus. Būtent jis Pietų Amerikoje surado naują V.Urbštavičiaus, persivadinusio Escobar, šeimą: du pametinukus sūnus Vladą ir Norbertą.
L.Mockus kupiškietei atsiuntė ir tėvo bei jo kolumbietės žmonos kapo nuotrauką.
Pagaliau susitikimas įvyko
Gavusi tolimųjų brolių kontaktus D.Petrauskienė jiems parašė laiškus. Broliai atsišaukė, šiek tiek papasakojo apie save. Norbertas turi 4, o Vladas 3 vaikus ir po būrelį anūkų.
Su vyresniuoju Vladu padedant automatiniam vertėjui šiek tiek susirašinėjo feisbuke, sužinojo, kad viena jo dukra su dviem vaikais gyvena Ispanijoje.
Moteris svajojo susitikti su kolumbiečiais giminaičiais, tačiau nei ji turėjo galimybių nuskristi į Kolumbiją, nei broliai galėjo atskristi į Lietuvą. Betgi pašnekovė vylėsi, kad jos svajonė išsipildys.
Ir tikrai! Šie metai giminei buvo įspūdingi – pagaliau atžalos susitiko!
Su kolumbiete dukterėčia, brolio Vlado dukra Paola, susitiko jos jaunylė dukra Ovidija Gumbrienė ir anūkas Paulius Gumbrys.
Iš susitikimo metų pradžioje parvežti įspūdžiai kupiškietę D.Petrauskienę iki šiol džiugina. Atsirado viltis, kad gal pavyks ir jai pamatyti dukterėčią, nes dukra ją pakvietė atvykti į senelio gimtinę.
„Čia didelis anūko nuopelnas. Iš visos mūsų giminės jam labiausiai rūpėjo toji istorija, jis su dideliu entuziazmu ieškojo galimybių su kolumbiškąja giminės atšaka susitikti“, – mums sakė vaikino močiutė.
Lietuviai taip toli – į Kolumbiją – neskrido. Taip jau atsitiko, kad D.Petrauskienės dukterėčia prieš 6 metus persikraustė gyventi į Ispaniją, ten ir įvyko susitikimas.
„Jie skrido su lietuviškom lauktuvėm. Gaila tik, kad bendrauti trukdė kalbos barjeras, kalbėtis teko tik per vertėją, nes kolumbietė šneka vien ispaniškai“, – apgailestavo prancūzistė.
Į reikalą žiūrėjo be audringų emocijų
„Argi mūsų šeimos istorija kam nors įdomi? Čia juk labai asmeniški dalykai“, – iš pradžių atviravimo kratėsi O.Gumbrienė.
Išgirdusi, kad skaitytojai nuoširdžiai išgyveno skaudžią istoriją ir jiems labai svarbu, kaip ji klostėsi toliau, moteris sutiko atpasakoti patirtus įspūdžius.
„Mama turi laiko visokiems išmąstymams ir ieškojimams. Mes į tą dalyką žiūrėjom kiek kitaip, be audringų emocijų“, – patikino.
O buvo taip. Vasarį turėjo būti jubiliejinis O.Gumbrienės gimtadienis. Kad tradiciškai nesėdėtų visi užstalėje, šeima jai nutarė padovanoti kelionę. Kokią? Tegu pati išsirenka.
„Mano meilė – Italija, ten ne kartą buvau. Svarsčiau, gal Roma?“ – linko prie jau pažinto perlo.
Sūnus pasisiūlė mamą lydėti, pabūti vertėju.
„Paulius – pasaulio pilietis, dar mokykloje per mainų programas gyveno Belgijoje, Suomijoje, Ispanijoje, studijų metais irgi pasaulį maišė, bet kur užsienyje jaučiasi lyg žuvis vandenyje“, – džiaugėsi savo vaiko draugija.
Bežiūrint į žemėlapį sūnus pasiūlė Barseloną – ten juk dar nebuvusi. Nuo mokyklos laikų Barselonoje jis turi gerą draugę, su ja palaiko ryšį, paprašytų, kad mergina aprodytų gimtą miestą.
Nesutapo darbo grafikai
Kai jau buvo nutarta, kur per gimtadienį skrenda, sūnus tarstelėjo, jog galėtų bandyti susitikti su kolumbiete giminaite, mat jau žinojo, kad ji gyvena Barselonoje.
Mama nesipriešino, sūnus elektroniniu laišku susisiekė su Paola, pranešė, kada atskris, ir paklausė, ar norėtų pasimatyti. Šioji atsakė tikrai norinti.
Draugė irgi pažadėjo turistams patalkinti, pavertėjauti bendraujant su giminaite. Bet tik vakarais. Nuo ryto iki popietės ji dirba turizmo centre.
Sunkiau buvo suderinti pasimatymą su Paola. Ji dirba viešbučio administratore, iki popietės būna laisva, o darbas prasideda vakare.
Ilgesniam laikui išsiprašyti iš darbo nepavyko, vadovas moterį išleido tik pusvalandžiui.
Susirašinėjo ir švenčių proga sveikino
„Su kolumbiečiais giminaičiais jau lyg ir buvom pažįstami, bendravom virtualiai ir popieriniais laiškais. Būdavo, susirašom, susirašom, o paskui nutylam. Gal čia tinginys toks? Na, su šventėm per feisbuką visada vieni kitus pasveikindavom, bet tik tiek. O čia jau ne popierinis, gyvas pasimatymas“, – moteris prisipažįsta, kad šiek tiek jaudinosi.
Kad sutaupytų Paolos laiką, lietuviai susitikimui pasirinko mažą kavinaitę šalia jos darbo. Laukė gatvėje.
Atpažinti buvo lengva, atrodė lygiai taip, kaip feisbuko nuotraukose. Iš karto matėsi, kad ji Lotynų Amerikos atstovė, tik gerokai šviesesnės odos ir šviesesnių plaukų.
Dar geriau! Paola atėjo ne viena, o su savo teta, mamos seserimi. Teta pirmoji atsikraustė į Ispaniją, paskui pasikvietė ir dukterėčią.
Džiaugsmas apėmė visus!
„Išsišiepėm iki ausų! Tarsi apėmė toks lengvas šokas“, – prisiminė pirmą pasimatymo akimirką.
Dar ir laikraštį parodė
„Nebežinau, nuo ko pradėti, norisi visko paklausti, o susikalbėti sunku: aš sakau lietuviškai, sūnus draugei išverčia angliškai, o toji Paolai persako ispaniškai. Tas vertimas daug laiko užėmė“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip visada tokiais atvejais būna, pasimatymas pralėkė akimirksniu.
Paolai dabar 35-eri, iš Kolumbijos ji emigravo prieš 6 metus, Ispanijoje turi šeimą, augina sūnų ir dukrą.
„Rūpėjo įsitikinti, ar tikrai su tuo žmogumi kalbuosi, parodžiau laikraštį su aprašyta mūsų istorija ir klausiau, ar tas žmogus iš straipsnio – Vladas Escobar, tikrai yra jos, vadinasi – mūsų bendras senelis? Ji užtikrino, kad taip“, – dar prisiminė pašnekovė.
Tada jau abejonėms visi padėjo tašką.
Giminės ženklas – pavieniuose moters bruožuose
Paklausta, ar neįžiūrėjo jųdviejų su Paola panašumo, moteris pripažino, kad lietuviškas kraujas palikęs pėdsaką, iš pavienių bruožų būtų galima spėti, jog tai ta pati giminė.
O.Gumbrienei labiausiai rūpėjo išgirsti, ar senelis kada nors kalbėjo apie Lietuvoje paliktą žmoną su 4 mažais vaikais, ar neketino grįžti? Gal bandė, bet bijojo? Gal buvo protingas ir žinojo, kad pasigarsinęs, kur yra, lietuviškai šeimai gali užtraukti tremtį? Ar naujos žmonos vaikai žinojo apie savo lietuviškas šaknis?
Pusseserė patikino, jog senelis savo sūnums buvo pasakojęs, kad jis iš Lietuvos, kur likę jo artimieji.
Kodėl liko Kolumbijoje, negalėjo ar nebenorėjo grįžti, jau niekas neatsakys, galima tik spėlioti.
„Galiausiai abi pajuokavom, kad galbūt įsimylėjo kolumbietę, tad nebenorėjo išvykti“, – taip tą temą ir baigė.
Pakvietė į senelio tėviškę
„Koks jausmas? Keista kažkaip... Priimu faktą, kad tai tikrai mano pusseserė, įrodymų yra. Smagu. Buvau giminėj jauniausia, o štai atsirado jaunesnė“, – kalbėjo pašnekovė.
Atsisveikinant Paola paprašė jai palikti „Panevėžio kraštą“ su straipsniu apie giminės istoriją. Patikino, kad ras, kas jį išverčia, ir būtinai parodys savo artimiesiems bei visai giminei.
O.Gumbrienė pusseserę pakvietė vasarą su vaikais atskristi į Lietuvą, paviešėti senelio gimtinėje Šeduvoje.
„Juk aš gyvenu ten, kur senelis gimė, augo, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o paskui vokiečių buvo išvarytas į nežinią. Gal jai būtų įdomu savo akimis pamatyti mūsų kraštą, praeiti senelio išvaikščiotais takeliais, pajusti lietuviškąsias šaknis“, – kalbėjo pašnekovė.
Kolumbietė pažadėjo pasvarstyti dėl viešnagės, sakė, kad norėtų mūsų šalyje apsilankyti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Petrauskienės pradėtos niekad nematyto tėvo paieškos labiausiai iš giminės sudomino anūką P.Gumbrį, jis močiutei daug talkino.
2. O.Gumbrienė (kairėje) ir P.Escobar yra tikros kraujo pusseserės, jų senelis lietuvis bendras.
Asmeninio albumo nuotraukos
