Pasitarnavo subjuręs oras
Prie Kriaunų muziejaus Rokiškio rajone, žiūrėk, jau ir stovi pulkelis kuprinėmis „pasibalnojusių“ žygeivių. Prieš metus jų dar nė kvapo nebuvo.
Viskas prasidėjo nuo to laiko, kai vietos muziejuje pradėjo dirbti Gytis Gruzdas – tikras nepasėda, visokių senienų rankiotojas.
Šio vyro – kraštotyrininko, režisieriaus bei etnokultūros žinovo – vedami žygeiviai keliauja žvalgyti apylinkių.
Planuojant susitikimą su G.Gruzdu mums irgi teko derintis prie jo žygių grafiko. Mums pasitarnavo subjuręs oras – nuo pat ryto žemė su dangum maišėsi, tai lijo, tai kirto ledais, tad G.Gruzdo numatyta išvyka pėsčiomis buvo atidėta ir muziejininką sutikome jo darbo vietoje po stogu.
Padeda net kurmiai
„Planavom žygį prie Audros upės į Norkūnų kaimą“, – paaiškina, kur su bendraminčiais turėjo nukakti.
Ten muziejininkas ketina ieškoti senovės gyvenvietės pėdsakų. Sako, turįs nuojautą, jog ji yra, tik nežino, kur tiksliai.
Žygis į tą vietą būtų buvęs žvalgytuvėmis, susipažinimu su apylinkėmis.
„Manau, ten tikrai surasiu akmens amžiaus gyvenvietę. Norkūnuose buvo daug pilkapių, bet kai ėmė steigtis žuvininkystės ūkiai, pilkapius suniokojo“, – apgailestauja pašnekovas.
Dabar gi žvalgytuves jis numatęs pradėti nuo netoli kaimo esančio ežeriuko pakrančių.
„Eini ir pirmiausia žiūri į dirvožemį, ieškai kurmių iškastų daiktelių. Jie tikrai dideli istorikų ir archeologų pagalbininkai“, – šypsosi pašnekovas.
Pasak muziejininko, tie maži gyvūnėliai ieškančiajam senovės pėdsakų dažnai padeda aptikti siūlo galą – rausdami urvus kartu su žemėmis aukštyn išmeta tai, kas amžių amžius glūdėjo gana giliai.
Plonas siūlas nuo mokslo iki mistikos
G.Gruzdo kuprinėje visad būna ir virgulės.
„Jas naudoju nustatant kapinių teritorijas“, – kalba patyręs kraštotyrininkas.
Anot jo, virgulės reaguoja į žemės geopatines sroves, o jos smarkiai skiriasi ten, kur visad buvusi tik gamta, ir ten, kur žmogaus gyventa.
Muziejininkas sako, jog su virgulėmis yra suradęs daug švent-viečių. Kad jos tikros, vėliau patvirtino aptiktos legendos ir pasakojimai.
„Šventvietėse virgulės reaguoja į sakralumą. Bet čia jau prasideda mistika, o aš dirbu pusiau mokslinį darbą“, – siūlo į virgulių temą nebesigilinti.
Nuo keturių iki viso šimto
Dar vienas jo, kaip praeities tyrėjo, arkliukas yra apeigų akmenys.
„Sovietmečiu tokiais akmenimis buvo mažai domėtasi, jie įrašyti prie archeologinių objektų, atskirai neišskirti. Anuomet vienas šventas akmuo stūksojo ant Vizdievių alkakalnio, apie kurį buvę gausybė legendų, tad nebuvę kaip neįtraukti į istorinį paveldą. Rokiškio rajone užregistruoti gal tik keturi akmenys, o dabar aš jų esu suradęs beveik šimtą“, – kalba pašnekovas.
Jis sako, kad visą gyvenimą siekęs surasti ir užregistruoti kuo daugiau šventovių, o jos – tai šventais laikyti akmenys, piliakalniai, legendos, alkų pievos ir kitokie apeigoms naudoti objektai.
G.Gruzdas patikslina, kad visi reikšmingi mūsų praeičiai radiniai aptikti ne jo vieno, o su bendražygiais.
„Seniau buvo teigiama, kad nėra nieko, jokių apeiginių akmenų. Dabar jau valstybinių istorijos ir archeologijos paminklų sąraše atsiradusi atskira eilutė: mitologinis sakralinis objektas“, – pasidžiaugia, kad ilgametė kraštotyrinė veikla turi prasmę.
Radinius palieka kur buvus
Kurgi tie kraštotyrininko aptikti ypatingieji akmenys?
„Visus juos paliekam ten, kur radom“, – juokiasi vyras.
Anot jo, svarbiausia žemėlapyje pasižymėti, kur guli radinys, kad organizuojant žygius būtų galima sudaryti maršrutą nuo vieno prie kito.
Muziejininkas pamini arčiausiai Kriaunų esančius tris išskirtinius, legendomis apipintus riedulius. Visus juos aptiko per vieną dieną.
Anot jo, Busiškio kaimo dubenuotasis akmuo galbūt pats jauniausias.
Muziejininkas mano, jog dubuo jame iškaltas žmogaus rankomis gal XV ar XVI amžiuje, pats akmuo irgi šiek tiek aptašytas.
Plaukus grėbesim šukuoja
„Pasakojama, kad vanduo, susirenkantis dubenyje, turi gydomųjų savybių. Tuo vandeniu vietiniai gydė karpas. Patrina ir jos išnyksta“, – šypsosi.
Kitas riedulys guli Knysos kaime. Jis vadinamas velnio akmeniu, nes turi įspaudą, panašų į nelabojo pėdą. Legenda byloja, jog pragaro gyventojas tempė grandinėm aprišęs tą akmenį link Kriaunų, norėjo sudaužyti bažnyčią.
Tik kėslas nepavyko: grandinė nutrūko, akmuo išsprūdo ir žemėn tėškėsi.
Trečias radinys – Panelytės akmuo, pasak muziejininko, susijęs su vietine legenda apie laumes. Iš kartos į kartą pasakojama, kad iš po to akmens išlenda panelytė, atsisėda ant jo, pasileidžia ilgus šviesius plaukus ir grėbesim šukuoja.
Leisis rajono kontūrais
G.Gruzdas į kraštotyrinius žygius eina nuo 20 metų. Per tris dešimt-mečius yra apėjęs visus Aukštaitijos regionus, išmaišęs Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Zarasų rajonus.
„Kalbini senus žmones, jie papasakoja ir jau žinomų, ir dar negirdėtų legendų, tik vis rečiau pačių pasakotojų besutinki“, – apgailestauja.
Šiemet jau irgi ne kartą dėjosi kuprines, traukė miškais ir žvyrkeliais.
Dar vyras pasakoja, kad Vasario 16-ąją ėjo į žygį savanorių takais, aplankė Bagdoniškio dvarą, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologo Mykolo Riomerio tėvoniją. To kaimo kapuose guli du savanoriai, tai ir ten uždegė žvakeles.
„Aplankėm akmenis, Pakriaunio malūną, nuėjom nedaug, tik 15 kilometrų, jaunas būdamas po 50 kilometrų nueidavau“, – prisimena gerokai ilgesnes išvykas.
G.Gruzdas papasakoja ir apie naujai sumanytą maršrutą, kurį pradės liepos 6-ąją. Rokiškio rajono ribos sudaro labai panašų kontūrą į visos Lietuvos, tad Mindaugo karūnavimo dieną ir leisis tomis ribomis.
„Šiemet iškeliausim iš Kriaunų ir eisim iki Ažušilių piliakalnio, lankysim daug istorinių vietų, akmenų, ąžuolų ir kitokių įdomybių – viską, kas pakeliui bus, o vakare sugiedosime himną“, – dalijasi planais.
Jis įsitikinęs, kad entuziastų žygiui netrūks, nes jo žygeiviai ne tik kriauniškiai, bet ir bendraminčiai iš Obelių, Antazavės ir kitų aplinkinių vietovių. Su jais jau ne kartą žygiuota.
Istoriją trumpam nurungė scena
G.Gruzdas yra grynas rokiškietis, bet dabar su žmona Raimonda, kultūros darbuotoja, gyvena Zarasų rajone, Antazavėje. Visai netoli Kriaunų.
Pora augina 7 atžalas.
„Visas vasaras leisdavau pas senelius kaime. Prisimenu, man labai patikdavo bendrauti su senais žmonėmis, klausytis visokių jų pasakojimų“, – prisimena.
Nuo 8 klasės jaunuolis įsitraukė į Rokiškio liaudies teatro bendruomenę, ir tuomet potraukį istorijai trumpam nurungė scena – po vidurinės mokyklos išvažiavo studijuoti režisūros.
„Bet kraštotyra visad ėjo greta“, – patikina barzdočius.
G.Gruzdas kurį laiką dirbo Rokiškio kultūros paveldo inspektoriumi, keliolika metų kultūros darbuotoju Obelių ir Antazavės kultūros centruose.
„Dar esu ir Rokiškio Kalėdų Senis“, – pašnibžda muziejininkas.
Su profesorium – pakeliui
Prieš 27 metus Rokiškyje buvo susikūrusi etninio savitumo išsaugojimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Aukštaičių akademija“, G.Gruzdas visa galva buvo pasinėręs į jos veiklą.
Jis parašė projektą „Sėlių žemės mitologijos sakraliniai objektai“, rinko jam medžiagą, važinėjo po kaimus, pėsčiomis leidosi į ekspedicijas, užrašinėjo legendas, fotografavo.
Paskui toji medžiaga straipsniais nugulė į knygas iš valsčių serijos „Obeliai – Kriaunos“ ir „Žiobiškis“. Kita medžiaga panaudota istorijos profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus leidinyje „Rytų Aukštaitijos šventvietės“.
„Su profesorium mes nuo seno bendražygiai romuviai“, – paaiškina ryšius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Gruzdo suburti žygeiviai į prasmingas keliones leidžiasi visais sezonais, apledėję keliai jiems nė motais, jei priešaky laukia istorinių vietų pažinimo džiaugsmas.
2. Per Vasario 16-ąją aplankyti savanorių kapai Bagdoniškyje.
3. Vienas iš G.Gruzdo nesenų atradimų – apsamanojęs dubenuotasis akmuo.
4. Pulkas keliautojų su kuprinėmis – dabar dažnas vaizdas prie Kriaunų muziejaus.
5. Tie, kas su muziejininku leidžiasi į pažintinius žygius, paprastai yra dideli savo krašto patriotai.
6. Muziejininko organizuojamos kelionės pėsčiomis po piliakalnius ir po alkų pievas nuolat suburia nemažai entuziastų.
7. G.Gruzdas dar yra ir etatinis Rokiškio rajono Kalėdų Senelis.
Asmeninio albumo nuotraukos
