Aukštų mokslų net neprireikė
Vargu ar rastume Pasvalyje žmogų, kuris nepažinotų legendinio vyrų pučiamųjų orkestro „Dūdorius“ įkūrėjo bei vadovo Algirdo Mikalausko. Prieš 60 metų į kolektyvą susirinkę vyrai dūdas pučia iki šiol, tik 82 metų vadovas instrumentą padėjo į šalį ir stojo diriguoti.
Dar vaikystėje į rankas paimtas trimitas A.Mikalauską pakerėjo visam laikui. Jaunuoliui pūsti triūbą sekėsi puikiai, tad jis ir didelių muzikos mokslų nesiekė. Buvo įstojęs į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, tačiau netrukus suprato, kad Pasvalys kur kas mielesnis už Vilnių, tad numojo ranka į mokslus ir grįžo į gimtinę.
Net tarnaudamas sovietinėje armijoje lietuvis buvo ten subūręs orkestrą. Po dvejų tarnybos metų grįžęs namo jis iš visų rajono pakraščių sukvietė dūdininkus į krūvą ir įkūrė pučiamųjų orkestrą.
Tuo metu rajone veikė net 23 orkestrai.
„Tais laikais buvo daug muzikuojančių žmonių. Gerų muzikantų toli ieškoti ar ilgai įtikinėti prisidėti prie kolektyvo nereikėjo. Žmonės patys norėjo groti, dalyvauti įvairiuose pasirodymuose. Dabar senoji karta paseno, o jaunimą labiau traukia didmiesčiai. Provincijoje jauniems žmonėms per ankšta“, – svarstė šešis dešimtmečius orkestrui vadovaujantis vyras.
Su orkestru atvažiuodavo „kunigas“
Buvo laikai, kai Pasvalio „Dūdoriai“ gyveno aukso amžių ir maudėsi šlovės spinduliuose. Muzikantai vos spėjo suktis ir derinti pasirodymų tvarkaraštį. Be pučiamųjų orkestro nebuvo įsivaizduojamos Dainų šventės, koncertai, svečių sutiktuvės ir net laidotuvės.
Visada geros nuotaikos nestokojantis ir žodžio kišenėje neieškantis A.Mikalauskas prisimena per orkestro gyvavimą nutikusį ne vieną linksmą nuotykį. Galbūt labiausiai į atmintį įsirėžė Lietuvos Atgimimo laikotarpis, kai sostinėje per Dainų šventę trisdešimt augalotų pasvaliečių, nešančių „Dūdoriaus“ klubo vėliavą, žygiavo per Vilnių nuo Tauro kalno ir balsingai traukė: „Mums nereikia vėliavos raudonos, mums nereikia valdžios kruvinos...“
Tąkart paskui dūdininkus plaukė minia susižavėjusių žmonių.
Sovietmečiu be dūdų orkestro nebuvo įsivaizduojamos ir laidotuvės. Palydėti velionio į amžinybę ir per laidotuves sugroti gedulingos melodijos važiuodavo apie trisdešimt muzikantų.
„Kartais per dieną tekdavo groti net trejose laidotuvėse. Net bied-niausiam velioniui grodavo dūdos. Jeigu mirusiojo šeima neišgalėdavo sumokėti muzikantams, išlaidas padengdavo kolūkis ar įstaiga. O jeigu artimieji pradėdavo dejuoti, jog per brangu, tai rimta veido išraiška paaiškindavau, kad kartu vežamės ir savo kunigą. Aišku, neturėjome jokio kunigo, tik mūsų trombonininkas Vytautas Bičkauskas su ilgais plaukais ir barzda atrodė kaip dvasininkas, gal net kaip popas, bet koks skirtumas, juk tai buvo tik pramanai“, – juokėsi A.Mikalauskas.
Žiūrovai skaitė dainininko paruoštukę
Orkestre daugiau nei pusę amžiaus trombonu grojantis V.Bičkauskas teatralizuotuose pasirodymuose užtraukia ir solo partiją – toks yra balsingas.
Orkestro vyrai yra ne tik stiprių, bet ir linksmų plaučių, tuo galima įsitikinti klausantis jų prisiminimų.
„Nesu pareigingas atlikėjas. Prieš vieną teatralizuotą pasirodymą nespėjau išmokti dainos žodžių. Stvėręs rašiklį žodžius susirašiau ant delno. Per koncertą pamiršau, kad ranka ištepliota, o aš atsukęs delną į publiką tik dainuoju, dainuoju... Žmonės, dainos žodžius skaitydami nuo mano rankos, balsingai pritarė. Tai pastebėjęs apsimečiau, kad tyčia žiūrovams padariau paruoštukę“, – prisiminęs vykusį koncertą kvatojo trombonininkas.
V.Bičkauskas ir pats vadovavo pučiamųjų orkestrui „Pajiešmenių brass“. Prieš keletą metų pajiešmeniečiai su grupe „Kašpirovskio dantys“ laimėjo televizijos konkursą „Vario audra“, apie tai rašėme.
Dalyvauti prikalbina jaunesnysis
Televizijos kamerų ryškumą ne kartą teko išbandyti ir kitam orkestro nariui Jonui Lapėnui. Pasvalietis užaugino keturis vaikus ir turi devynis anūkus.
„Nesiveržiu aš į televiziją, bet ko tik dėl vaikų nepadarysi. Jauniausias mano sūnus Linas, buvęs kolektyvo „Žuvėdra“ šokėjas, o dabar kaip renginių vedėjas bei organizatorius dalyvauja įvairiuose projektuose, tai ir mane prikalbina. Nemoku atsisakyti, einu kartu“, – atviravo J.Lapėnas.
Nuo vaikystės muziką pamėgusiam vyrui reikėjo išlaikyti šeimą, tad teko padirbėti statybose ir sūrių gamykloje. Tačiau noras ne tik pačiam muzikuoti, bet ir skambesio paslaptis perduoti jaunajai kartai buvo toks stiprus, kad J.Lapėnas ryžosi baigti muzikos pedagogiką.
Į savo bažnyčią užeiti nebenori
Dauguma „Dūdoriaus“ muzikantų orkestre groja kelis dešimtmečius. Per tą laiką Anapilin jau iškeliavo 37 klubo nariai.
Jauniausias kolektyvo narys – Mindaugas Motuzas. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbantis vyras neslėpė, kad pūsti trimitą svajojo seniai, tik vis nedrįso įsiprašyti į kokį nors kolektyvą. Kai prieš 10 metų A.Mikalauskas pakvietė ateiti į repeticiją, sutiko nedvejodamas.
Muzikalūs vyrai ne tik dūdas pūsti moka, bet ir kone prieš penkis dešimtmečius patys susiremontavo seną, apleistą stačiatikių cerkvę. Remontuojant griūti pradėjusį pastatą teko įdėti nemažai darbo bei lėšų. Ne tik orkestro vyrai, bet ir vyresni pasvaliečiai iki šiolei pastatą juokais vadina Mikalausko bažnyčia.
Klubas turėjo nemažą sąskaitą banke, buvo antram gyvenimui prikėlę seną, jau nurašytą kultūros namų autobusą.
Jau su primiršta nuoskauda vyrai pasakojo, kad prieš dešimtmetį rajono valdžia savo nuosavybėn perėmė cerkvę, taip dūdorius išprašydama lauk. Dėl iki galo nesutvarkytų dokumentų sunaikinti išvežė ir autobusą.
„Iki šiol turiu cerkvės raktus, bet ranka nebekyla atrakinti jos durų. Per tą dešimtmetį pastatu niekas taip ir nesinaudojo“, – apgailestavo orkestro įkūrėjas.
Tuomet jiems pagalbos ranką ištiesė verslininkas Rimas Želvys – įteikė raktus nuo viešbučio rūsio ir leido nemokamai juo naudotis.
Vyrai į repeticijas renkasi sekmadieniais. Tą dieną, kai aplankiau „Dūdoriaus“ muzikantus, jų buvo susirinkę vos septyni.
Pasvalietis Aleksas Skuja orkestre groja jau 45 metus. Virginijų Brasą prieš 42 metus į klubą atvedė muzikos mokytojas groti būgnais, vyras ilgą laiką nemuzikavo, tačiau vėliau, pasiilgęs grojimo, vėl grįžo į kolektyvą.
Iš Kėdainių į Pasvalio kraštą atsikraustęs Antanas Satkus jau beveik 5 dešimtmečius groja orkestre. Maždaug tiek laiko būgną muša ir Aleksas Aglinskas.
Dabar džiaugsmas – bitininkystė
Atsisveikinant vyrai juokavo, kad Lėvens ir Svalios santakoje, kur pastatytas poeto Bernardo Brazdžionio paminklas, turėtų stovėti ir jų vadovo skulptūra. Mat jis gimė ir visą gyvenimą pragyveno buvusioje Pumpėnų gatvėje, kuri dabar pervadinta į Nepriklausomybės.
„Dabar pas mus tokia tvarka, kad nė vieno prievarta nelaikome. Nepatinka – išeik. Bet kol kas nė vienas muzikantas nepasitraukė. Anksčiau, klestėjimo laikais, už praleistą repeticiją skirdavom piniginę baudą, o dabar – laisvas pasirinkimas. Koncertuojame mažai, nes bet kaip groti nenorime, o norint profesionaliai atlikti kūrinį reikia daug repetuoti ir turėti sveikus dantis. Dūdininkui, kaip ir zuikiui, dantys yra labai svarbūs“, – orkestro taisykles dėstė A.Mikalauskas.
Orkestro vadovas gimęs Pasvalyje. Su žmona Maryte užaugino du sūnus, tačiau jie tėvo pėdomis nesekė ir muzikantų kelio nesirinko. Sovietmečiu A.Mikalauskas ne tik vadovavo orkestrui, bet ir dirbo Pasvalio kultūros skyriaus vedėju, kultūros namų direktoriumi. Dabar pensininkas visą savo laiką skiria bitininkavimui.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Iš Kėdainių krašto kilęs A.Satkus puikiai įsiliejo į „Dūdoriaus“ kolektyvą.
2. Jau 45 metus orkestre grojantis pasvalietis A.Skuja stengiasi nepraleisti repeticijų.
3. A.Mikalauskas iš visų rajono pakraščių sukvietė dūdininkus į krūvą ir įkūrė pučiamųjų orkestrą. Dabar jie repetuoja viešbučio rūsyje.
4. Pasvalio miesto šventėje sutiktus dūdorius pasveikino ir kraštietis poetas Vladas Braziūnas (trečias iš dešinės).
5. Trombonu grojantį V.Bičkauską klubo nariai juokais vadindavo kunigu.
6. Beveik 5 dešimtmečius A.Aglinskas klube muša būgną.
7. V.Brasą į klubą atvedė muzikos mokytojas. Jis buvo pasitraukęs iš kolektyvo, bet vėl grįžo muzikuoti.
8. Jauniausias orkestro narys M.Motuzas pas dūdorius atėjo prieš dešimtmetį.
V.Savickienės ir asmeninio albumo nuotraukos
