Simboliškas vaiko gestas
Geltonais marškinėliais vilkintis mažas berniukas tiesia ranką į viršų. Žydrame fone jam virš galvos mirga marga dangaus spalvos. Gali žvelgti dvejopai: už neramių akių vaiko matyti sprogimų ugnis arba įsivaizduoti, kad tai su saule susimaišę balionai arba šventiniai fejerverkai.
Vaiko gestas irgi dviprasmiškas. Gal ištiesta rankutė prašo pagalbos, o gal čia toks viltingai simboliškas pranašas: štai pergalė?
Tai panevėžiečio tapytojo Sigito Laurinavičiaus kūrinys, išstatytas parduoti internetinėje galerijoje. Už jį gauti pinigai bus pervesti Ukrainos rėmimo fondui.
Menininkas ką tik tam pačiam tikslui paskyrė ir antrą paveikslą – ryškų, dekoratyvų, dvejopą prasmę užkodavusį kūrinį. Jo centre – raudona į šonus išsitaškiusi dėmė. Anot autoriaus, tai gali būti ir karo simbolis – kraujo spalva, ir sodraus besiskleidžiančio žiedo įvaizdis.
Daryti, ką geriausiai mokam
Panevėžio kolegijos lektorius ir Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojas S.Laurinavičius yra vienas pirmųjų Panevėžio dailininkų, savo kūrinius aukojančių karo siaubiamai šaliai.
„Nejauku kalbėti apie kūrybą, kai per žinias matom Ukrainoje griuvėsiais virtusius miestus, liepsnojančius daugiabučius. Kai regim į bendrą kapą laidojamus žuvusiuosius, sieną kertančius raudančius vaikus“, – menininkas sakė, jog kol paveikslai neparduoti, nėra reikalo apie tai kalbėti. Nebent, jei tai paskatintų kitus kūrėjus prisidėti prie tokio būdo labdaros.
Anot jo, mes, karą stebintys saugiuose namuose ant patogių sofų, nejaučiame viso to tragizmo ir dramos, kuri realiai gyvenime vyksta.
„Aš irgi tik stebėtojas, nesijaučiu ką nors reikšmingo padaręs. Bet norėdami pagelbėti Ukrainai kiekvienas turim daryti tai, ką geriausiai mokam. Jei blaškysimės, kuriam sunkesnį rąstą panešt, daugiau niekų priskaldysim, nei rimtą darbą nuveiksim“, – dalijosi mintimis.
Visi gudrūs nuspėti ateitį
Ukrainai aukojamus kūrinius S.Laurinavičius tapė ne dabar, o gerokai anksčiau.
Jam kuriant paveikslą su berniuku, pavadintą „Saliutai ir balionai“, tada, 2011 metais, jokiame kontekste nebuvo Ukrainos temos.
Dabar, vieną po kitos verčiant dirbtuvėje esančias drobes, iš karto į akis krito ukrainietiškos vėliavos spalvų derinys, bet tapant jų tokių specialiai nesirinko, visa tai, anot autoriaus, atsitiktinai susidėliojo.
Pašnekovas netiki menininkų įžvalgomis, kai kūriniais tarsi nuspėjama ateitis.
„Visi mes gudrūs po laiko įžiūrėti nuojautas. Jų nepatikrinsi, todėl nėra nei kaip patvirtint, nei kaip paneigt“, – šypteli jis.
Maidanas drobes nudažė krauju
Paveikslas su raudona dėme gimė visai kitokiame kontekste, jis tiesiogiai susijęs su Ukraina.
Po Krymo okupacijos ir Maidano įvykių panevėžietis tapė visą ciklą drobių dvejopais pavadinimais: „Raudona“ ir „Raudona, panaši į besiskleidžiančius žiedus“. Visuose juose dominavo įvairiai ištaškytos kraujo spalvos dėmės.
„Tais darbais nenorėjau nei šiurpinti, nei kažką įteigti. Tai buvo savotiška autorefleksija“, – sako tapytojas.
Kad tą patį paveikslą gali matyti dvejopai, kaip žiaurumo išraišką arba kaip bundančios naujos gyvybės pradžią, yra sąmoningai pasirenkamas autoriaus stilius.
„Dviprasmybės man įdomios, o ką žiūrovas įžvelgs, čia jau jo fantazijos reikalas. Mano darbas – sukurti intenciją, o žiūrovai ką jau atras savyje, tą ir pamatys“, – sako jis.
Turi ir atsargos planą B
Kūrinį su geltonmarškiniu berniuku S.Laurinavičius parduoti pateikė prieš pusantros savaitės. Kol kas paveikslo dar nenupirko.
„Matant, kaip sparčiai brangsta maistas, nėra ko stebėtis, kad menų negraibsto“, – kalba tapytojas.
Jei drobės nenupirks, po karo, kai Ukrainoje bus atstatyti darželiai ir mokyklos, dailės pedagogas paveikslą padovanos kuriai nors ugdymo įstaigai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šis S.Laurinavičiaus paveikslas su kraują primenančia raudona dėme centre gimė po Krymo okupacijos ir Maidano įvykių.
2. Norisi tikėti, kad S.Laurinavičiaus nutapytas ranka mojantis geltonmarškinis berniukas pranašauja pergalę ir taiką. Nuotraukos iš asmeninio albumo
