Keliaudavo į Medeikius
Krekenavos, Upytės ir Vadaktėlių parapijų klebonas, teologijos mokslų daktaras Gediminas Jankūnas prie šv. Kūčių vakarienės stalo sės Krekenavos socialinės globos namuose – kartu su šių namų darbuotojais ir gyventojais.
Dvasininkų šventės kitokios nei daugelio pasauliečių – jiems pats darbymetis, tad žmonių mylimam kunigui nelengva buvo surasti laiko pasidalinti su mūsų skaitytojais savo atsiminimais iš vaikystės.
Nors užaugo Panevėžyje, vadinamajame „Rožyne“, G.Jankūnas su tėvais dažnai važiuodavo į Biržų rajone įsikūrusį Medeikių kaimą pas tėvo seserį Pranutę. Ne išimtis ir šv. Kalėdos.
G.Jankūnas neslepia, kad jis buvo įsūnytas pamaldžios panevėžiečių šeimos, bet visada įtėvius vadina savo tėvais.
Šližikų jau būdavo iškepusi
Tėvo „žiguliuku“ iki pat tetos vienkiemio privažiuoti dažniausiai nepavykdavo, todėl nuo geresnio kelio apie pusantro kilometro visi trys eidavo pėsčiomis, kartu dar reikėdavo ir visą reikalingą sunkią mantą nusinešti.
Kūčiukų, Gedimino šeimoje vadinamų šližikais, jo mama jau būdavo iškepusi namuose, todėl kartu su teta Pranute abi moterys gamindavo kitus patiekalus. Tuo tarpu mažojo Gedimino užduotis buvo papuošti eglės šaką, merkiamą ant šventinio stalo. Ją berniukas puošdavo Kūčių dieną tetos Pranutės turimais eglutės žaisliukais, blizgančiomis girliandomis, o paaugęs ir pats kokį papuošalą padarydavo.
Ypač žavėjo rausvos ir žalsvos
Po balta staltiese būtinai būdavo pakišta šiaudų, o lėkštėje gulėdavo keli kalėdaičiai – jie jas vadindavo plotkelėmis. Berniukas ypač džiaugdavosi, jei mama atsiveždavo Panevėžio vienuolių keptų plotkelių, nes jos būdavo ne baltos, o švelnių, pastelinių spalvų – rausvos, žalsvos.
Kalėdaičius visi keturi lauždavo ir dalindavosi po to, kai susėdus prie stalo tėvas sukalbėdavo maldas ir dar pasimelsdavo. Vėliau maldos prieš pradedant šv. Kūčių vakarienę tapo jau Gedimino pareiga.
Jankūnų šeima laikėsi griežto pasninko, patiekalai ant šv. Kūčių stalo būdavo be pieno ir mėsos. Negana to, per visą dieną, iki pat šv. Kūčių vakaro, nebuvo valgoma.
Tik jei mažasis Gediminas labai praalkdavo, bado kirminui numarinti gaudavo duonos riekę su medumi.
Aguonpienio paragavo vėliau
Dvasininkas dabar juokiasi prisiminęs, kad ir sulaukęs šv. Kūčių vakarienės nelabai rasdavo ką valgyti, nes silkės ar grybų vaikystėje nemėgo. Tad dažniausiai valgydavo pupų, kokią sausą bulvę ir triaukšdavo mamos iškeptus kūčiukus, užsigerdamas naminiu spanguolių kisieliumi. Jų mama vasarą pririnkdavo ir sudžiovindavo specialiai žiemai.
Jankūnų namuose nebuvo tradicijos gaminti aguonpienį. Pirmąkart jo su kūčiukais Gediminas paragavo šv. Kūčių vakarienę valgydamas su Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčios dvasininkais, suburtais šviesaus atminimo monsinjoro Jono Juodelio.
Vaizdas tiesiog užburdavo
Į bažnyčią Biržuose Jankūnai važiuodavo šv. Kalėdų rytą – anksti atsikėlę, užsikūrę ir pasišildę suledėjusį „žiguliuką“. Bet kartais, kai Gediminas žiemos atostogoms būdavo paliekamas pas tetą Pranutę, o tėvai šventėms neatvažiuodavo, jie dviese eidavo į bažnyčią pėsčiomis.
Gediminas iki šiol prisimena, kaip abu su teta išeidavo 3 val. nakties ir per mėnulio šviesoje blizgantį, nuo šalčio gurgždantį sniegą 12,5 kilometro žingsniuodavo iki bažnyčios Biržuose. Ir tuomet, ir dabar G.Jankūnui ši naktinė kelionė sukelia tik malonius jausmus. Vaikas džiaugdavosi, kad, pasiekęs Biržus, atsidurs išpuoštoje bažnyčioje, pamatys pasakišką prakartėlę.
Biržiečiai dvasininkai buvo išradingi, kartais apie prakartėlę būdavo pastatyti net kalnai ir dar kriokliais vanduo bėgdavo, todėl pramogų neišlepintą berniuką tas vaizdas tiesiog užburdavo.
Kad lydėtų kasdienybėje
Pasak G.Jankūno, bažnyčių puošyba, muzika, žvakės, tvyranti šventiška, iškilminga atmosfera jį tiesiog žavėjo. Tai irgi galbūt vėliau prisidėjo, kad jis pasirinko dvasininko kelią.
Patyręs kunigas supranta, kad ne visiems per šventes būna šventės.
„Mes kartais truputį per daug romantizuojame šią šventę kaip šeimos šventę. Būna įvairiausių situacijų, įvairiausių šeimų, visokiausių krizių. Todėl aš norėčiau, kad Taikos, Ramybės, Dievo artumo būtų linkima ne tik per šv. Kūčias ir Kalėdas, kad ši žinia mus pasiektų ir lydėtų kasdienybėje, nes ji yra skirta ne šventėms, o kaip tik kasdienybei – kad suteiktų žmonėms viltį ir pastiprinimą, paguodą. Nes tai, ko negali žmogus, gali Dievas“, – taip gražiai palinkėjo kunigas G.Jankūnas.