Tegu liudija, kad Ukrainą palaikom
Panevėžyje esančioje saldėsių kepyklėlėje „Morenginė“ pastarosiomis dienomis šalia įprastų pyragaičių atsirado ir kepinių, papuoštų ukrainietiška vėliavėle bei žibutėmis.
Taip 59 metų desertinės savininkė Dana Venskūnienė išreiškia palaikymą su agresoriumi didvyriškai kovojančiai tautai.
„Juk negali žmogus nieko nedaryti. Prisidėjau prie Ukrainai renkamų labdarų, nešiau striukes ir kitokius daiktus, o dabar tegu mano kepti pyragaičiai liudija, kad ukrainiečius palaikom“, – sakė konditerė.
Šių saldėsių ji primygtinai nesiūlo, pirkėjai patys pastebi geltonos bei mėlynos spalvų derinį ir prie jau išsirinktų pirkinių prašo dar pridėti ir tokį.
Apdovanojo ir spektakliais
Tolokai nuo miesto centro esanti kepyklėlė gyvuoja dar tik antri metai.
Joje yra vienintelė darbuotoja – tai pati savininkė. Nuo ankstaus ryto ji kepa pyragaičius ir tortus, o 11 valandą atveria duris pirkėjams ir juos pati aptarnauja.
D.Venskūnienė – konditerė iš pašaukimo. Ne vieną kartą ji buvo nominuota geriausia konditere mūsų mieste ir respublikiniuose konkursuose, tą liudija moteriai įteikti diplomai.
„Kartą Teatro dienos proga buvo paskelbtas gardžiausio ir puikiausio torto konkursas, iškepiau ažūrinę skrybėlaitę ir tapau nugalėtoja. Prizas buvo fantastiškas: visus metus į spektaklius ėjau nemokamai, sėdėjau 4-os eilės viduryje. Man, labai mėgstančiai teatrą, tai buvo neapsakomas gėris“, – prisimena įspūdingiausią profesinių sugebėjimų įvertinimą.
Vietoj dailės studijų – konditerės diplomas
D.Venskūnienė kilusi iš Smilgių. Augo su seserimi ir broliu. Kiek atsimena, nuo mažumės buvo didžiulė smaližė, be galo žavėjosi anais laikais konditerių gamintais įspūdingų formų tortais. Ypač žavėjo dekoravimo subtilybės.
„Įgudusios šeimininkės kepdavo tortus kelmus – su samanom ir aplink dygstančiais grybukais, tortus gėlynus su gausybe iš cukraus ir kiaušinių baltymų plakinio suformuotų žiedų. Tiesiog salau nuo to tortų meno“, – iki dabar mena anuos įspūdžius.
Tortų dizainas ją domino todėl, kad pati turėjo stiprų polinkį į menus, labai sekėsi piešti augalinius motyvus.
Mokykliniais metais svajojo stoti į Stepo Žuko dailės technikumą Kaune, bet tėvai neišleido, tad baigusi vidurinę išvažiavo į Šiaulius mokytis konditerės amato. Vėliau specialybę papildė ir universitetiniu diplomu, baigė vadybos magistrantūrą.
Svajonės link tvirtai stumtelėjo duktė
D.Venskūnienė 20 metų dirbo vadovaujamą darbą konditerijos cechuose, pastaruosius 12 metų vadovavo „Iki“ tinklo kepyklai.
„Pasiguodžiau dukrai, jog pavargau nuo stresų ir įtampos. Kolektyvas didelis, darbas labai atsakingas, gamyba vyksta ištisą parą. Į pasidejavimus duktė atsakė klausimu: o kaip ta jos svajonė apie nuosavą morenginę? Tas klausimas ir stumtelėjo link permainų. Nutariau, kad atėjo laikas užverti vienas ir atidaryti kitas duris“, – šypsosi konditerė.
Prisimena, jog duktė tada dar pagąsdino: ar nebijai, kad tavo svajonę kažkas kitas pirmiau įgyvendins, pirma tavęs ims kepti morengus?
Ragautoja – mylima anūkė
Apie kepyklėlę, kurioje būtų gaminami įvairūs gardėsiai iš morenginės masės, moteris namiškiams kalbėjo apie 5 metus, tokiems desertams matė perspektyvią verslo nišą, tik vis nesiryžo tos brandinamos vizijos įgyvendinti.
Dukters persergėjimas suveikė kaip katalizatorius. Moteris metė darbą ir ryžosi savam mažam versliukui.
D.Venskūnienė su vyru užaugino dvi dukteris, nė viena iš jų nepaveldėjo polinkio į konditeriją. Vilniuje gyvenanti duktė yra baigusi menotyrą, o turinčioji reklamos vadybos diplomą įsikūrusi Olandijoje.
Bet jos abi mamai pagelbėjo kuriant kepyklėlės interjerą.
„Parinkom pelenų rožės atspalvius, jie labiausiai asocijuojasi su pagrindiniu produktu – morengu“, – džiaugiasi, kad turėjo profesionalių patarėjų.
Dabar didžiausia meistrės morengų ragautoja ir pagalbininkė yra jos keturmetė anūkė.
Duris atvėrė pandemijos įkarštyje
Kol ruošė dokumentus ir įrenginėjo išsinuomotas patalpas, užklupo pandemija.
„Morenginė“ duris atvėrė per patį jos įkarštį, kai galiojo griežti suvaržymai dėl pirkėjų srautų. Ilgą laiką į mažą kepyklėlę galėjo įeiti tik po vieną žmogų.
Kad ir tolokai nuo pėsčiųjų srautų, naujoji desertinė iškart sulaukė klientų dėmesio.
Pasak pašnekovės, pasisekimo paslaptis – sentimentai senajai konditerijai, kurią seniau gaminant būdavo naudojami tik natūralūs ir kokybiški produktai.
Konditerė sako, kad kas mena prieš tris keturis dešimtmečius gamintus tortus „Jaunystė“ ir „Napoleonas“, tas supras, apie ką kalbama.
„Anksčiau nebuvo margarino, morenginius sluoksnius pertepdavom tikro sviesto kremu. Nebuvo ir visokių sintetinių priedų“, – sako ji.
Tie, kas kepyklėlėje aptiko tortą „Jaunystė“, jo paskanavę tvirtino, jog jis lygiai toks, kokį mena iš vaikystės. Tie tortai dabar yra lyg „Morenginės“ vizitinė kortelė.
Nuolatinės klientės konditerei net siūlė kepyklėlę pervardinti į „Sentimentai“, esą tai labai gerai atlieptų jausmą, užplūstantį skanaujant gardžiuosius, pagal klasikinius receptus kepamus tortus.
Morengai bijo šaldytuvo
Mums kalbantis užeina klientės. Viena prašo keturių orinių pyragaičių su skirtingais įdarais. Gauna dėželę su gaivaus rūgštumo pasiflorų, karameliniu, pistacijų ir griliažiniu sviestiniais pertepimais. Pamačiusi geltonos bei mėlynos spalvų deriniu puoštus gardėsius, nusiperka ir neplanuotą penktą.
Kita klientė pageidauja torto gimtadieniui. Konditerė klausia, kiek asmenų valgys?
Išgirdusi, jog apie 10, siūlo didesnę „Jaunystę“, nes šiandien keptas „Proginis“, iš riešutiniu kremu pertepto biskvito ir napoleoninės tešlos, bus per mažas.
Dar paaiškina klientei ir kokiu peiliu „Jaunystę“ pjauti, parodo nedidelį, labai plonom kriaunom įrankį. Esą pjaunant storu ir ilgu peiliu traškus tortas negražiai sutrupės.
Perspėja, kad torto nedėtų į šaldytuvą, morengai bijo drėgmės.
Konditerė paaiškina, kas tas morengas. Tai kiaušinių baltymai, cukrus ir skonių priedai iš šaltyje džiovintų uogų pastos.
Tortui pertepti ji naudoja zefyrinį kremą, kai kas papriekaištauja, kad jis gan minkštas, tuo skiriasi nuo seniau keptos „Jaunystės“.
„Palaikius savaitę įdaras sukietės, bet aš nenoriu prekiauti nešviežiais“, – moteris deda galvą už savo kepinių kokybę.
Didžiausias atradimas – šilti žmonės
Dar viena klientė užsuko pirmą kartą, teiraujasi kainų, stebisi, kad jos aukštokos.
„Atvažiuoja vilniečiai, kauniečiai, jiems aš pigi, o panevėžiečiams brangoka. Kitaip neišeina, perku tik gerus produktus. Pabrango degalai ir žaliavos, dar šildymas ir patalpų nuoma. Darbo daug, kepu ir pardavinėju pati. Kukliai verčiuosi“, – sako kepyklėlės šeimininkė.
Rusijai užpuolus Ukrainą, karo aidai atsirito ir iki jos mažo verslo – gerokai sumažėjo pirkėjų.
„Saldėsis juk – prabangos prekė“, – konditerė supranta, jog tie skanėstai ne būtinybė.
Nors savas verslas didelio pelno neneša, moteris sako nė kiek nesigailinti jį įkūrusi.
„Čia ramina, širdį glosto šiltas bendravimas, tiek daug gerų žmonių sutikau!“ – džiaugiasi.
Per karantinus, kai buvo smarkiai apribotas bendravimas ir daugeliui jo labai trūko, užsukę į „Morenginę“ klientai ne tik pirkdavo, bet dažnai išsipasakodavo savo gyvenimus.
Stovėdama už prekystalio konditerė sutiko senų pažįstamų, kurių du dešimtmečius nebuvo regėjusi.
Priekaištauja, kad ne toks kaip Paryžiuje
D.Venskūnienė prisipažįsta, kad ne visiems viskas įtinka. Pakeliavusieji po pasaulį lygina gardėsius su tais, kokius matė svetur, ir apgailestauja, jog čia tokių nėra.
„Vienas sako: oi, Paryžiuje matėm va toookį morengą, ir išskėtęs rankas rodo vos ne kamuolio dydžio desertą. Atsakau, kad ir aš laisvai galiu tokį pagaminti, bet kaipgi jį valgysit? Juk morengas trupa“, – moteris juokiasi, kad į nerimtus priekaištus rimtai nereaguoja.
Kiti stebisi, kodėl visi desertai pastelinių spalvų, net puošti širdelėmis per valentindienį buvo blyškūs.
„Tausodama klientų sveikatą stengiuosi kuo mažiau naudoti valgomųjų dažų“, – paaiškina šeimininkė.
Pakeitė net pavadinimą
Tuomet, kai kepyklėlės vitrinoje atsirado ukrainietiškom spalvom puošti gardėsiai, vienas desertas neteko savo ankstesnio pavadinimo.
Visus metus konditerė kiekvieną penktadienį kepdavo ypatingą gardėsį „Pavlova“. Tai morengas, perteptas saldžiarūgščiu kremu, su maskarponės sūriu viršuje ir puoštas ryškiai raudonomis uogomis. Šį receptą naudoja įvairių šalių konditeriai. Skanėtas taip pavadintas legendinės rusės balerinos Anos Pavlovos garbei: jis baltas, lengvo skonio, išskirtinės išvaizdos.
„Vykstant karui visa, kas susiję su nekaltų žmonių kraują liejančia Rusija, yra labai jautru, tad skanėstą pervardinau „Penktadienio desertu“, – paaiškina pašnekovė.
Ji supranta, kad legendinė balerina, XX amžiaus pradžioje ilgai gyvenusi ir mirtį pasitikusi užsienyje, niekuo dėta, bet karas yra karas – jo metu reikia kuo mažiau aštrių kampų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Norėdama parodyti, kad palaiko Ukrainą, D.Venskūnienė ėmė kepti desertus su tos tautos simbolika.
2. Pirkėja, išsirinkusi keturis pyragaičius, dar paprašė įdėti ir ukrainietiškų spalvų gardėsį.
3. Gaivūs penktadienio desertai puošiami šviežiomis uogomis.
4. Ukrainietiška vėliava ir žibutėmis puošti morenginiai pyragaičiai klientams iš karto patiko.
5. Morengai ant pagaliuko – mėgstamiausias vaikų gardėsis.
6. Legendinius tortus „Jaunystė“ konditerė kepa tik iš natūralių produktų.
A.Švelnos nuotraukos
