Dvarvietės istorija primiršta
Kad pasiektum Staniūnus, net nereikia išvažiuoti iš Panevėžio – Spaustuvės ar Kėdainių gatvėmis patenki tiesiai į kaimą.
Tik kaimiškų vaizdų čia nepamatysi, vien išpuoselėti privatūs namai ir jokių užuominų, kad Staniūnai jau skaičiuoja penktą gyvavimo šimtmetį.
Vienintelė istorinė kaimo vieta – kultūros paveldu laikoma dvarvietė. Tik Staniūnų dvaro istorija šiandien labai mažai kam bežinoma, net vyresnio amžiaus vietiniai žmonės trauko pečiais ir daugiausia, ką apie dvaro gyvavimą gali papasakoti, tai tik tiek, kas rūme ir jo pagalbiniuose pastatuose buvę sovietmečiu: tarybinio ūkio kontoros, šokių salė, biblioteka, knygynas, vaikų darželis, grūdų sandėliai, technikos dirbtuvės.
Šiandien gyvenamasis grafų namas – net ne architektūrinė ir istorinė vertybė. Jis ne kartą perstatytas, prilipdytu priestatu ir nė iš tolo nebeprimena pirminio rūmo vaizdo. Bet užtat visi kiti dvaro komplekso pastatai yra saugomi valstybės.
Praeitį atkūrė iš nuotrupų
Švenčių organizatorė Vilija Petkūnienė bei virtuvės šefė Gitana Zaviežienė sumanė savaip prikelti laiko tėkmėj bepranykstančius prisiminimus.
Pervertusi ne vieną seną dokumentą, pasklaidžiusi istorinių knygų, pabendravusi su paveldosaugininkais V.Petkūnienė iš negausių nuotrupų lyg mozaiką sudėliojo dviejų šimtų metų dvaro gyvavimo vaizdą, kuomet jį valdė kelios aristokratų Kaizerlingų kartos.
G.Zaviežienė gi pagal istoriniuose dokumentuose rastus receptus prigamino patiekalų.
Liepos pradžioje buvusiame dvaro žirgyne buvo surengtas teatralizuotas dvaro istorijos pristatymas, buvo tiekiami ir praeities valgiai.
„Dvarai buvo lyg mažos valstybės su savo tradicijomis, į juos greičiausiai atkeliaudavo europinės mados ir kultūra“, – aiškino moteris apie aristokratų įtaką šalies gyvenimui.
V.Petkūnienei net pavyko gauti vieno iš dvaro savininkų Hugo Kaizerlingo portreto kopiją. Portreto originalas, tapytas Prano Grušio, saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Žirgyno sienas moterys papuošė antikvariatuose sužvejotais siuvinėtais paveikslais, mat tokie buvo madingi dvaro gyvavimo laikais.
Saugojosi nuo surusėjimo
Svečius pasitiko liokajumi persirengęs teatro „Menas“ aktorius Irmantas Pilis su įsikūnijusia į paskutinės dvaro valdytojos grafienės Mari Kaizerling vaidmenį V.Petkūniene.
Jų lūpomis prabilo praeitis: Staniūnų dvarą nuo XIX amžiaus pradžios valdė kelios garsios Kaizerlingų giminės kartos, turėjusios atšakų Vokietijoje, Lietuvoje ir Rusijoje.
Karlas Kaizerlingas čia atkako vedęs šio dvaro paveldėtoją Teofilę fon Rop. Vėliau dvaru rūpinosi jo sūnūs Eugenijus ir Hugo. Pastarasis smarkiai išplėtė ūkį, statė naujus pastatus.
Grafas Hugo buvęs sumanus ir įžvalgus, gebėjęs priimti logiškus sprendimus, sutardavęs net su čigonais.
Hugo vedė prūsę Ceciliją, kurios šeimoje skrupulingai buvo laikomasi grynai vokiškų tradicijų, taip saugantis nuo surusėjimo. Pora susilaukė 6 sūnų ir 2 dukterų.
Staniūnų dvaro savininkų šeima tarpusavyje kalbėjosi prancūziškai.
Hugo ūkį tvarkė industriniu pramoniniu stiliumi, diegė to meto naujoves. Dvarininkas rūpinosi ne tik ūkio pelnu, bet ir dvasiniu penu – į dvarą kviesdavosi išprususius žmones.
Bulvių patiekalai, salotos lapas
Pasak V.Petkūnienės, Staniūnų dvare į viena susiliejo trys kultūros: lietuviška, vokiška ir prancūziška. Tai atsispindėjo ir dvaro virtuvėje.
„Lietuviška virtuvė identiška vokiškai, tie patys ūkyje užauginti produktai: mėsa, troškintos daržovės, grūdai“, – vardijo panašumus.
Vokiškosios dalies nuopelnas – bulviniai patiekalai. Bulvės Vokietijoje įsigalėjo dar XVII amžiuje, kai šalį alino badmetis ir valdžia valstiečiams įsakė auginti bulves. Šios greit tapo vienu iš pagrindinių ir mėgstamų patiekalų.
Kai XIX amžiaus pradžioje Vokietijos žydai kėlėsi į Lietuvą, atsinešė ir tradicinius bulvių patiekalus.
Tuo laiku Lietuvoj, o ir Staniūnų dvare, labai išpopuliarėjo medžioklės, ir ponams įprastą, ūkyje užaugintą jautieną bei veršieną ėmė keisti žvėriena, lėkštėje gulė ir žali prieskoniai, salotos lapas.
Gulbėms neprilygo – tai į puodą
Siūlydama svečiams paskanauti sultinio, V.Petkūnienė papasakojo ir apie ypatingą, dvariškių mėgtą sriubą, virtą iš kaplūno.
Kaplūnu vadinamas kastruotas ir specialiai nupenėtas gaidys.
Dar įdomesnė istorija, kaip kalakutiena radosi ant ponų stalo.
Po Europą pavažinėję didikai kalakutus atsivežė kaip egzotiškus paukščius, paleido juos į parkus vaikštinėti kartu su gulbėmis.
Kalakutai pūtėsi, keistai burbuliavo, bet vis dėlto grožiu gulbėms neprilygo. Buvo apsižiūrėta, kad jie gan mėsingi, tik virta ar kepta jų mėsa sausoka.
Vėlgi, sekant užsienių pavyzdžiu, panaudotas būdas kalakutienai pagardinti.
Likus dviem mėnesiams iki paukščio kelionės į puodą, jį priverstinai šerdavo graikiniais riešutais. Esą nuo jų mėsa tapdavo sultingesnė ir turėjo riešuto poskonį.
Iš prezidento svainio atėmė
Iš tėvo dvarą paveldėjęs Erikas Kaizerlingas sėkmingai plėtė ūkį, augino veislines karves, grūdinius produktus. Be ūkininkavimo, dar buvo aktyvus visuomenininkas.
Deja, E.Kaizerlingas su žmona Mari vaikų nesusilaukė. Grafui mirus žmona dvarą pardavė ir išvyko į Vokietiją, užgeso ir dvaro didybė.
Dvarvietę iš našlės 1936 metais nupirko tuometis Panevėžio burmistras, prezidento Antano Smetonos svainis Tadas Chodakauskas.
Gyventi Staniūnuose jis neketino, turėjo pasistatęs puošnų namą mieste (jame šiuo metu įsikūrusi STT tarnyba), dar vilą Berčiūnuose.
Sovietams okupavus Lietuvą, dvaras buvo nacionalizuotas, o prasidėjus karui vokiečiai dvare įkūrė slaptą organizaciją – Ostlando bendrovę, ji gyvavo iki 1944 metų.
„Tai buvo vokiečių reicho komisariatas, nacistinė fašistinė organizacija, sprendusi lietuvių, latvių, estų ir dalies baltarusių likimus, žudžiusi žmones arba vežusi juos darbams į Vokietiją“, – pasakojo V.Petkūnienė.
Dainininkui atgaivinti nepavyko
Kai 1970 metais pagrindinius dvaro rūmus nuniokojo gaisras, vilties išsaugoti dvarą kaip ir nebeliko. Prilipinti priestatai, iš silikatinių plytų sumūrytas antras aukštas.
Susigrąžinus Nepriklausomybę, kai dalį rūmų nusipirko dainininkas Kastytis Kerbedis, buvo vilčių, kad dvaras atgaus pirmykštę šlovę, bet naujojo savininko planai nepavyko, dvaras išparduotas dalimis, paverstas gyvenamaisiais butais.
Laisvės metai vis dėlto į dvarvietę įpūtė gyvybės. Dalį ūkinių pastatų nusipirko panevėžietis Kęstutis Supronas ir ten įkūrė lentpjūvę. Kitame akmeniniame pastate jau keliolika metų gyvuoja sulčių spaudykla.
Žirgyną atnaujino, bet nepakeitė
Rimčiausiai visame dvarvietės komplekse atnaujintas buvęs žirgynas.
Gerokai „pavargusį“ statinį prieš dešimtmetį įsigijo staniūniečiai Jonas ir Loreta Jakučiai.
„Pirkom aukcione kaip grūdų sandėlį, prieš tai ėjo iš rankų į rankas“, – sako vyras.
Suderinę su paminklosaugininkais, kultūros paveldui priskirtą žirgyną jie suremontavo ir atkėlė savo lino kilimų audyklą „Pluošto linija“.
Pirmo aukšto erdvę, kurioje kadaise žvengė grafų ristūnai ir kur absoliučiai niekas nepakeista, tik nubalintos sienos ir lubų sijos, Jakučiai išnuomojo renginių organizatorei.
Kilimų audyklos gaminiai išskirtiniai – audžiami rankomis, kiekvieno jų raštą sukuria dizaineris.
Kai žvalgėmės po audyklą, kilimus apžiūrinėjo į Dainų šventę atvykę Amerikos lietuviai Skaistė ir Dainius Bosai. Ryškiaspalvius tekstilės kūrinius vartė ir Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas. Prieš tai jie sudalyvavo ir istorinėje gastronominėje kelionėje po dvaro praeitį.
Persigalvojo pamatęs vaizdą
Į akmeninį žirgyną besiremiantis aptrupėjęs raudonplytis pastatas, buvusi karietinė, gyvybės žymių nerodo, tikriausiai dar laukia naujų šeimininkų.
Šnektelime su lauko pavėsinėje vasarojančiais Stase ir Kęstučiu Kasperavičiais.
Jie patikina, jog kadaise ir gyvenamasis rūmas buvo akmeninis, tik kolūkių laikais apmūrytas ir nutinkuotas.
„Nepriklausomybės pradžioje Kaizerlingų palikuonis, gal anūkas, iš Vokietijos buvo atvažiavęs, norėjo dvarą atsiimti, bet minties atsisakė pamatę, koks jis dabar“, – aiškino moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Naujoviškais namais apstatyto Staniūnų kaimo dvarvietė yra viena iš seniausių vietų, bet jos istoriją mažai kas žino.
2. Šis pastatas kadaise naudotas ūkinėms reikmėms, o dabar verslininkai įkūrė sulčių spaudyklą.
3. Gyvenamasis dvaro rūmas niekuo nebeprimena buvusiojo, jis daug kartų perstatytas, dabar čia yra butai.
4. Apleistą grūdų sandėlį nusipirkęs J.Jakutis suderinęs su paveldosaugininkais jį prikėlė naujam gyvenimui.
5. Buvusių arklidžių vidus tik išdažytas, lubos paliktos kaip buvusios, erdvės neperstatytos.
6. Dvaro laikais tvartu buvusiame akmeniniame pastate jau pora dešimtmečių veikia lentpjūvė.
7. V.Petkūnienė (dešinėje) ir G.Zaviežienė Staniūnų dvaro istoriją atskleidė per senuosius valgių receptus, joms talkino aktorius I.Pilis.
8. Iš Čikagos į Dainų šventę atvykę Bosai domėjosi, ar originalų kilimą priimtų į lėktuvą.
9. Švenčių salė papuošta antikvariniais siuvinėtais paveikslais.
10. Krekenavos klebonas G.Jankūnas, išklausęs dvaro istorijos pristatymą, pasidomėjo ir ryškiaspalviais kilimais.
11. J.Jakutis rodė jo audimo ceche nuaustą vienetinį kilimą, kurio raštus kūrė profesionali dizainerė.
12. Aristokratiškosios Kaizerlingų giminės herbai.
13. S. ir K.Kasperavičiai papasakojo apie iš Vokietijos atvykusį Kaizerlingų palikuonį, svarsčiusį, ar verta atsiimti dvarą.
14. S. ir K.Kasperavičiai papasakojo apie iš Vokietijos atvykusį Kaizerlingų palikuonį, svarsčiusį, ar verta atsiimti dvarą.
15. Dvare įsikūrusios lentpjūvės šeimininkas K.Supronas ir pats apsigyveno Staniūnų dvaro rūme.
A.Švelnos nuotraukos
