Aprodė vietas, kur ieškoti įkvėpimo
Ėriškiai neseniai trumpam buvo virtę menininkų stovyklaviete.
Į čia, Panevėžio rajone, surengtą plenerą suvažiavo tapytojai iš Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Ukmergės, Molėtų ir Vilniaus.
Į stovyklą buvo pakviesti ir diplomuoti kūrėjai, ir tautodailininkai. Į procesą galėjo įsitraukti ir jokio meninio pasirengimo neturintys vietiniai.
Pirmiausia ėriškiečiai surengė svečiams ekskursiją po kaimą ir jo apylinkes, kad kūrėjai galėtų nuspręsti, kokius vaizdus tapys ir kur statysis molbertus.
Vieniems patiko tvenkinio pakrantės, kitiems senovinės sodybos, tretiems darbščių vietinių moterų sukomponuoti gėlynai, o kai kas įkvėpimą rado tapybos reikmenis atsinešęs į labai netikėtas vietas.
Paišė smilgų supama
Štai panevėžietė Ramunė Buterlevičienė molbertą pasistatė šalia senų siloso bokštų, kupiškietis Algirdas Venckus nutapė krepšinio stovą, biržietis Vytautas Laisonas įsikūrė žydinčioje pievelėje, o panevėžietė Fausta Diržytė drobę tapyti pasiklojo tiesiog ant aukštos, nenušienautos žolės ir paišė siūruojančių smilgų supama.
Panevėžietė Lidija Dailidėnienė, kad į paveikslą perkeltų, akimis susirado žydintį aguonų lauką, o jos vyras Jonas Dailidėnas tapė tiesiog šviesą.
Genia Vaičikauskienė iš Subačiaus rado akiai mielą vaizdą su kaimo sodyba ir tvenkiniu, o biržietė Gražina Visockienė įkvėpimo sulaukė prisėdusi ant akmeninės tvoros po skarotomis eglėmis.
Nesusilaikė ir pati ėmė piešti
Plenero dalyviai stabtelėjo tradicinei bendrai nuotraukai prie 12-u numeriu pažymėtos nebegyvenamos gryčios. Pastatas autentiškas, rąstinis, senutėliais mediniais langų rėmais, pagrindinis įėjimas į gryčią per gonkas.
„Toji troba – plenero žvaigždė, menininkai kasmet prie jos fotografuojasi“, – sakė kultūros centro vadovė ir plenero organizatorė Justė Grižė.
Ji paaiškino, kad pastatas priklauso visa širdim menams prijaučiančiai ėriškietei Birutei Krivickienei. Moteris gyvena kitame name, o gryčią laiko kaip vasarnamį.
Pirmaisiais metais, kai tik Ėriškiai tapytojams surengė kūrybinę vasaros stovyklą, B.Krivickienė visiems leido įsikurti gražiosios gryčios kieme, o pati su didžiuliu entuziazmu prisijungė prie įgudusių kūrėjų.
Visas plenero dienas moteris kartu su visais tapė, o galiausiai, plenero įkvėpta, net savo darbų parodą surengė.
Šiemet entuziastė kūrybiniame procese dalyvavo tik kaip žiūrovė, sakė, pačiai imtis teptuko šiuo metu neleidžia sveikata.
Baigė galutinai griūti
Ėriškių gyventojai, kaip paliudijo J.Grižė, menininkų laukė išskėstomis rankomis, sakė, kad visiems kūrėjams jų namų durys ir kiemų vartai atviri, lai užeina, žvalgosi, ieško įdomių detalių. Juk smagu, jei kažkas iš tavo aplinkos bus drobėje įamžinta, keliaus į parodas.
Buvo ir graudokas nuotykis. Viena menininkė į plenerą atvyko ne su visais, o šiek tiek vėliau. Baimindamasi, kad nutapyti darbą pritrūks laiko, ji namie pasidarė būsimo kūrinio eskizą.
Eskizavo iš atminties, pagal ankstesniajame plenere Ėriškiuose matytą vaizdą – vienos senutėlės trobos langelį.
Dabar atvažiavusi į Ėriškius menininkė puolė to namelio ieškoti. Ir koks nusivylimas – toje vietoje, kur stovėjo suklypusi, bet savo formomis labai išraiškinga lūšna, dabar buvo plynė.
„Žiemą daug snigo, įlūžo stogas, tad lūšnelė baigė galutinai griūti, todėl savininkai pavasarį ją visai nuvertė“, – paaiškino plenero organizatorė.
Ir ką, tapytoja pasistatė molbertą toje vietoje, lyg namelis dar stovėtų, o ji matytų įsižiūrėtąjį langą. Ir piešė iš atminties.
Tai pamatęs sklypo šeimininkas susijaudino, nubėgo ieškoti lūšnos lūženų, tikėjo, jog gal bent tas langelis dar nebus malkoms supjautas. Deja, nieko neberado.
Gulėdami grojo dumbreliais
Vieną dieną visi galėjo pasimokyti greitosios grafikos, tai yra raižymo ant putplasčio, ir paslaptingosios cianotipijos, kai vaizdas išgaunamas panaudojus į šviesą reaguojančius chemikalus.
Šių gudrybių mokė iš Šiaulių dailės galerijos atvykusios edukatorės.
Tereikėjo ant chemikalais suvilgytų popieriaus lapų išdėlioti augalus, palikti visa saulės šviesoje, o paskui žiūrėti, kokie netikėti atspaudai gaunasi.
„Raižymas ant putplasčio labiausiai patiko vaikams, čia kaip linoraižinys, tik visa daug greičiau“, – sakė J.Grižė.
Plenero uždarymas irgi turėjo savą vyšnią ant torto: ant panevėžietės Faustos Diržytės tapytos drobės sugulė Egidijus ir Kristina Daruliai ir tokioje padėtyje grojo dumbreliais, o žiūrovai tuo metu galėjo žvalgytis į ką tik išdėliotą ekspoziciją.
Ėriškių kultūros centras tapytojus į plenerą sukvietė trečią kartą. Menininkai kaskart palieka po vieną kūrinį, iš jų kultūros centras kaupia menų fondą.
Šio plenero kūriniai, kaip vieninga ekspozicija, visus metus keliaus po įvairias Panevėžio rajono vietas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Biržietis V.Laisonas savo stiliumi tapė Ėriškių tvenkinio pakrantę.
2. Plenero organizatoriai J.Grižė ir A.Gokas džiaugėsi kūrybiška atmosfera.
3. Į savo sodybos teritoriją tapytojus mielai įsileido ėriškietė B.Krivickienė (kairėje).
4. L.Dailidėnienės žvilgsnis pagavo, o ranka į drobę perkėlė aguonų raudonį.
5. J.Dailidėnas įkvėpimo sėmėsi iš šviesų žaismo.
6. G.Vaičikauskienė pasirinko įamžinti vietinius peizažus.
7. Kupiškiečiui A.Venckui įdomus pasirodė krepšinio stovas.
8. Panevėžietė R.Buterlevičienė tapė šalia siloso bokštų.
9. Studijos „Druska“ įkūrėjai F.Diržytei tinkamiausia vieta kūrybai buvo nenupjautoje pievoje.
10. Raižyti putplastyje, o paskui daryti atspaudus mokėsi net maži vaikai.
11. Panevėžiečio J.Dailidėno plenero metu nutapyti darbai pilni šviesos.
12. Subatėnės G.Vaičikauskienės kūryba – duoklė vietinei gamtai.
Klaudijaus Kairio ir iš asmeninių albumų nuotraukos
