Pilnos noro vis ko naujo išmokti
Prie didelio stalo susėdusios moterys susikaupusios plonais teptukais dėlioja taškelius ant keraminių puodukų.
Vienos piešinys tarsi vaizduoja sniegingą žiemą, kitos – pavasarį besikalančius daigelius, trečios liaudiškų juostų motyvą ar senoviškus mezginius, kokiais močiutės apkraštuodavo patalynę.
Prieš kiekvieną dekoruotoją išdėlioti maži indeliai su dažais. Kai kurios turi pasitiesusios ir ornamentų eskizus, retkarčiais į juos užmeta akį, kitos taškuoja iš atminties, nešamos fantazijos.
Ant palangės džiūsta jau baigti kūriniai: taškiniais ornamentais dekoruotos lėkštės.
Kai kurios jų autorės jau išėjusios namo. „Liko ištvermingiausios“, – reziumuoja būrelio vadovė Virginija Augėnienė.
Ir čia pat pasitaiso, kad iš tiesų tai visos, kartą per savaitę susibėgančios į meninio ugdymo užsiėmimus, yra ir kūrybiškai ištvermingos, ir didelio noro vis ką naujo išmokti pilnos.
Užsiėmimai vyksta „Dailiajame ornamente“ – dienos užimtumo centre, skirtame Panevėžio neįgaliesiems ir jų šeimų nariams.
Jaunystėje tam laiko nebuvo
Moterys viena per kitą pasakoja, kad pataikė tuo laiku, kai jų būrelyje „siautėja“ taškelių manija. Anksčiau jos tapė, lipdė iš molio, dėliojo vitražinius piešinius, kūrė aplikacijas, tapė ant šilko, vilną vėlė ir dar daugybę visokių įdomybių kūrė.
Beje, per praėjusias Kalėdas būrelio moterų nuvelti žaisliukai eglutei iškeliavo į prezidentūrą.
Visos tikina, kad anksčiau, kol šitų užsiėmimų nelankė, su menais, o tuo labiau su kūryba, nieko bendro neturėjo.
Pasak vadovės, buvo sakiusių: „Oi, aš niekad to nedariau, man nepavyks.“ Bet pasimoko ir visoms pavyksta.
„Aš inžinierė statybininkė. Studijuojant, žinoma, buvo ir piešimas, ir braižyba, per paskaitas visokie menai susitikdavo, bet tik tiek. Paskui gyvenime reikėjo virti, kepti, siūti, auginom dukras, tad teko ir siuvinėti, juk reikėjo mergaitėms drabužėlius išdailinti, karnavalams paruošti“, – kalba Gintė Jasiūnienė.
Ji kūrybiškumo būrelį lanko jau 13 metų.
Ir dukrai grožio nusiunčia
Regina Raišelienė į kompaniją įsiliejo prieš 3 metus. Daugelio kūrybinių dalykų ji ir drauges gali pamokyti, mat ilgus metus dirbo technologijų mokytoja.
„Labiausiai patinka piešti mandalas, savo kūrinius dovanoju marčiai ir sūnui“, – sako.
Zita Streikuvienė – senbuvė, du dešimtmečius lankanti užsiėmimus.
„Turėjau potraukį rankdarbiams, paskui labiau palinkau į tapybą, o dabar lekiam su mada, taškuojam. Pasaulyje ta technika seniai piešia, o mums kol kas naujovė. Betgi, spėju, prie taškelių ilgai neužsibūsim, mūsų vadovė labai energinga, nuolat naujovių prigalvoja“, – patikina.
Angelija Bernadickaitė prisipažįsta, kad menų ėmėsi ieškodama ramybės. Ilgai dirbo vadovaujamą darbą, nuolat būdavo žmonių apsupta, tad čia galvą ilsina nuo įtampos ir atsakomybių.
„Nuo aštuonmetės mokyklos teptukų į rankas nebuvau paėmusi, čia visko mokiausi nuo nulio“, – šypsosi moteris.
Pačios tapytais paveikslais ji ne tik namus išpuošė, bet ir dukrai į Bulgarijos sostinę Sofiją siunčia.
Tapo garsenybių kopijas
Galiausiai prisėdam prie Reginos Uginčienės, mat ji vis dar akių nepakelia nuo dekoruojamo indo.
Moters puodelis smarkiai skiriasi nuo draugių. Visos taškavo juodus, mokytojos duotus, o ji atsinešė iš namų savo, smėlio spalvos. Ir piešinį sukūrė gerokai sudėtingesnį nei kitų – ant visų puoduko šonų ištaškavo lapotus gyvybės medžius.
Dažai dar nenudžiuvę, smalsauju, kaipgi juos užfiksuoti, kad nenusiplautų?
Pasirodo, tereikia pusvalandžiui įkišti į iki 100 laipsnių įkaitintą orkaitę, ir paveikslėlis užsifiksuos visam laikui, bus galima ir indaplovėje plauti.
„Buvau dailininkė – išpildytoja, piešiau reklaminius plakatus, mūsų dirbtuvės tada priklausė Kauno dailės kombinatui“, – pasakoja.
Užsiimti kūryba namie ne tas pats, kas draugijoje.
„Daugelis mūsų čia ateina dėl bendrystės“, – sako.
R.Uginčienės širdies šauksmas – tapyba. Ji jau yra surengusi ne vieną parodą.
„Gal iš pašalies atrodo juokingai, bet man labai patinka daryti kopijas, ypač vieno garsiausių pasaulyje olandų tapytojo Rembranto ir jo amžininkų“, – prisipažįsta.
Viena tokia kabo ir čia, dienos užimtumo centre.
Reikia paliesti, kad patikėtum
Centro vadovė Eglė Kazarinienė veda į amatų studiją, kuriai vadovauja auksarankė Genutė Tirilytė.
Šiuo metu ne jų užsiėmimo laikas, bet po klasę galime pasižvalgyti.
Ant stalų sukrautos dėželės su visokiausia rankdarbiams reikalinga medžiaga ir įrankiais. Priekyje pūpso vaza su geltongalvėmis saulėgrąžomis. Jų lapelius liečiu pirštais, kad įsitikinčiau, jog gėlės ne gyvos, o padarytos iš spalvotos odos skiautelių.
Kitose vazose akį džiugina odinės tulpės ir pilnaviduriai narcizai.
Šiuo metu moterys ruošia puošmenas Velykoms. Gerokai iš anksto, nes tai, ką kuria, reikalauja daug kruopštumo, kantrybės ir laiko: į stiklinį kiaušinį uždaryti iš vielelių, akmenėlių bei karoliukų padarytus augalus.
Ankstesniu rankdarbiu šioji moterų grupė sujudino socialinius tinklus. Viena į užsiėmimą atsinešė nertą jaunystės laikų apykaklę, mat tokiomis puošėsi mokykliniais metais, o kitos, uždegtos prisiminimų entuziazmo, čiupo nerti panašius. Tokių, kokias pačios kadaise dėjosi ant uniformų ar suknelių.
Kai baigė darbą, tomis apykaklėmis pasipuošė ir bendrą nuotrauką įkėlė į feisbuką, o ten sulaukė gausybės patiktukų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. R.Uginčienė pamėgo daryti garsių dailininkų paveikslų kopijas ir tai jai teikia didelį malonumą.
2. Z.Streikuvienė linksta į tapybą, bet ir taškavimo technika jai patinka.
3. Po ilgamečio vadovaujamo darbo A.Bernadickaitei kūrybiniai užsiėmimai – tikra atgaiva sielai.
4. R.Raišelienei būrelyje praverčia ir asmeninės praktikos, ji dirbo technologijų mokytoja.
„Dailiojo ornamento“ kūrybiškumo bei amatų būrelių lankytojos prikuria visokiausių grožybių, vienomis savo namus puošia, kiti kūrinėliai iškeliauja pas kažką kaip malonios dovanos.
A.Švelnos nuotraukos
