Jaunuoliams atrodo ilgas laikas
Biržų įstaigose dukart per metus savanorystę pradeda 14–29 metų jaunuoliai. Jie įsipareigoja per 6 mėnesius neatlygintinai pagelbėti ligoninėje, vaikų darželyje, krašto muziejuje „Sėla“, Turizmo ir verslo informacijos ir Atvirame jaunimo centruose, anksčiau – Regioniniame parke bei greitojoje medicinos pagalboje.
Dviejose pastarosiose įstaigose savanoriauti nebegalima, nes jos buvo centralizuotos.
Su savanoriais dirba, juos stebi, pataria, pamoko, vertina Jaunimo savanoriškos tarnybos mentorė 29 metų Rebeka Pešelytė. Ji dar yra Biržų atviro jaunimo centro specialistė darbui su jaunimu.
Savanorystė trunka 6 mėnesius.
„Kiekvienam atėjusiam jaunuoliui tai atrodo katastrofiškai ilgas laikas. Bet po pusmečio ir patys stebisi, kaip greitai jis prabėgo“, – šypsojosi R.Pešelytė.
Iš pradžių buvę drovūs ir nedrąsūs, nuogąstavę, kaip reikės prisistatyti, ar bus maloniai priimti, vėliau jaunuoliai mentorę patikina, kad savanoriautų ir ilgiau.
Bet pagal šią programą galimybę save išbandyti turi gauti kuo daugiau jaunuolių.
Didžiulį įspūdį padarė operacija
Kas skatina jaunuolius išbandyti save kaip savanorius?
R.Pešelytė paaiškino, kad tai puikiausia galimybė iš visų kampų pamatyti tą specialybę, kurią jaunuoliai ketina pasirinkti. Pavyzdžiui, besiruošiantieji studijuoti mediciną renkasi ligoninę ir įsitikina, ar jie tikrai skirti būtent šiai profesijai.
Savanoriai padirbėja įvairiuose ligoninės skyriuose. Jeigu jų nebaugina skausmas, negalia, kraujas ar mirtis, medicinos procedūros, vadinasi, greičiausiai verta rinktis gydytojo ar slaugytojo studijas.
„Pamenu, viena mergina džiūgavo, kad jai tiesiog širdį glosto išklausant senolių pasakojimus, su jais pabūnant. O kitai savanorei didžiulį įspūdį padarė operacija, kai pacientui nukirpo nykštį. Ji neišsigando, nepasibjaurėjo, taigi buvo teisingame kelyje“, – kalbėjo pašnekovė.
Biržietė tęsė, kad tokią operaciją ne filme, o realybėje norėtų pamatyti tikrai ne kiekvienas. Tad puiku, kad visi esame skirtingi.
Be to, savanoriai gauna papildomai ketvirtį balo per stojamuosius į aukštąsias mokyklas.
Jautėsi įvertinta, kai gavo užduotį
R.Pešelytė aiškino, kad savanoriai po vieną arba grupėmis pasakoja apie patirtus džiaugsmus ir išbandymus.
„Prašau prisiminti, kaip pati įvardiju, fainiausią ir nefainiausią momentą“, – šypsojosi pašnekovė.
Paprašyta apie tai papasakoti, R.Pešelytė sakė, kad viena vaikų darželio savanorė švytėjo džiaugsmu prisimindama, kaip mažieji prie jos pribėgo, apsikabino ir pirmą kartą pavadino auklyte.
Muziejų savanorystei pasirinkusi mergina tiesiog atsiskleidė, kai jai buvo patikėta fotografuoti renginį. Iki tol jai tekęs rutininis darbas prižiūrint ekspoziciją, skenuojant dokumentus jau buvo pradėjęs erzinti.
Ligoninės slaugos skyriuje besidarbavusi savanorė jautėsi įvertinta, kai išgirdo prašymą pamaitinti sunkiai sergantį ligonį.
„Kai jaunuoliai grupėje dalijasi savo įspūdžiais, kiti dažnai kaip tik prisipažįsta niekaip neįsivaizduojantys savęs, pavyzdžiui, vaikų darželyje“, – sakė mentorė.
Nuobodu laukti iškvietimo
O kas sunkiausia savanoriams? R.Pešelytė taip pat sutiko prisiminti kelis pavyzdžius.
Greitojoje medicinos pagalboje besidarbavusi mergina įvardijo, kad jai buvo nuobodžiausia laukti iškvietimų. Ji tiesiog bijojusi, kad iškvietimo taip ir nebus, ir tas laukimo laikas bus veltui praėjęs. Vėliau ji pasirinko veterinarijos studijas.
O kitai savanorei pasitaikė iškvietimas į avariją, kurioje žuvo žmogus. Tuomet ir R.Pešelytei teko su ja kalbėti apie medikų patiriamas įvairias patirtis – taip pat ir nemalonias, liūdnas, kai nepavyksta žmogaus išgelbėti, aptarė, kaip tokius momentus išgyventi.
Biržietė papasakojo ir apie Turizmo centre savanoriavusią merginą. Praėjus pusmečiui ji apsisprendė, kad ekskursijų vadovo profesija vis dėlto nėra jos pašaukimas.
„Gidui neužtenka turėti daug žinių. Dar reikia jas įtaigiai, charizmatiškai perteikti, valdyti žmonių grupę. O ši savanorė, kalbindama nepažįstamus, nuolat turėdavo save įveikti, jausdavosi nesmagiai“, – kalbėjo mentorė.
Biržietė tęsė, kad būtent savanorystė šiai merginai padėjo išvengti didelės klaidos pasirenkant profesiją.
Mentorė tikėjo, skatino
Paklausta, ar visos šeimos palaiko jaunuolių sprendimą savanoriauti, R.Pešelytė pripažino, kad, deja, būna ir labai skeptiškai žiūrinčių tėvų.
„Vienas jaunuolis vėliau, jau studijuodamas, man padėkojo, kad jį palaikiau, skatinau savimi pasitikėti, rinktis tas studijas, apie kurias svajoja. Mat jo šeima buvo kitokios nuomonės, abejojo sūnaus gabumais, jį menkino... Kai apie jį kalbu, net dabar grauduliukas ima“, – atviravo pašnekovė.
Bet dažniausiai biržietė sulaukia dėkingų motinų skambučių, nes jų vaikai tampa lankstesni, atsakingesni, išmoksta planuoti laiką.
Be to, mentorė padeda jiems pasirinkti savanoriavimo vietą. Mat daug kas ateina nežinodami, kur jie norėtų savanoriauti. Dalį jų atveda noras nuveikti kažką naudinga, tik dar nežino – kur ir ką.
Po pašnekesio apie laisvalaikį, pomėgius mentorė pataria, kurią sritį rinktis, kuriai profesijai vėliau galbūt labiausia tiktų.
Savanorystė – kaip bumas ar mada
„Neseniai jaunuoliai, kaip juokauju, pešėsi dėl vietų vaikų darželyje, anksčiau buvo susidariusi eilutė laukiančiųjų į ligoninę ar greitosios pagalbos tarnybą. Savanorių tikrai netrūksta, gal net galima vadinti bumu, mada“, – dėstė R.Pešelytė.
Ji atviravo, kad iki galo ištveria ne visi jaunuoliai. Iš maždaug 60 pradėjusių šią veiklą kokie 6 atkrinta.
„Per mokymus braižome kreivę ir aiškiname, kad vadinamoji duobė ištiks kiekvieną. Didesnė ar mažesnė, bet ji tikrai bus, ir kiekvienas su šia situacija turės savaip tvarkytis“, – neslėpė mentorė.
Ji apgailestavo, kad viena mergina sąžiningai atidirbo visus 6 mėnesius, bet iki galo nesusitvarkė dokumentų ir liko be savanorio pažymėjimo.
Kita mergina nutraukė savanorystę, nes pasikeitė situacija šeimoje ir nebebuvo kam vakare parvežti į namus kaime.
Viena biržietė tikino norinti savanoriauti, bet prašė surasti vietą netoli namų. Kai R.Pešelytė galop susitarė su viena įstaiga, toji mergina pareiškė nebenorinti.
Yra pasitaikiusių gudročių, besitikinčių, kad savanoriavimo valandas jiems kažkas veltui užrašys. Bet tokiems tenka nusivilti – tinginystės ir sukčiavimų niekas nesirengia toleruoti.
Dėmesys – antras vaistas
Šiuo metu ligoninėje savanoriaujanti 17-metė Enrika Burbulytė svajoja būti medicinos sesele, įgyta patirtis jos planų nepakeitė.
„Jei savanoriaučiau tiktai dėl papildomų balų, tai būtų tikrai sunku. Bet man čia patinka, kas mėnesį dirbu vis kitame skyriuje. Labiausiai patiko traumatologijos ir slaugos skyriuose“, – pasakojo biržietė.
Enrika pamaitina ligonius, keičia sauskelnes, išklauso senolius. Ji įsitikinusi, kad dėmesys yra kaip antras vaistas, o smagiausia – išvysti šypsenas senukų veiduose, kai ji įeina į palatą.
„Skaudžiausia, kai vieną dieną kalbėjaisi su žmogumi, o kitą dieną jo lova tuščia. Suspaudžia širdį, betgi toliau turi kitiems padėti. Gydytojai operuoja, gydo, bet slaugytojos su pacientais praleidžia daugiausia laiko“, – kalbėjo jaunoji pašnekovė.
Ji juokėsi, kad vaikystėje lėlių negydė, bet jei kas susižeisdavo, kažkodėl žinodavo, ką daryti. Nei žaizdos, nei kraujas jos niekada negąsdino.
Enrikos draugė, taip pat svajojusi apie mediciną, savanorystę metė po mėnesio supratusi, kad ligoninėje jai ne vieta.
Dalyvaus darželinukų išleistuvėse
16-metė Roberta Ramanauskaitė jau baigė savanoriauti vaikų darželyje. Ji prisipažino, kad iš pradžių jautė baimę, ar ją priims vaikai ir kolektyvas. Bet viskas klostėsi puikiai.
Mergina neketina tapti nei auklėtoja, nei mokytoja, ji tiesiog norėjo nuveikti kažką gera.
„Vaikų pasitikėjimą reikia pelnyti – turi juos išklausyti, netgi eiti į šiokius tokius kompromisus“, – atviravo pašnekovė.
Ši veikla ją išmokė kantrybės ir tolerancijos.
Paklausta, kaip atsisveikino su mažaisiais, Roberta šypsojosi, kad paskutinės dienos darželyje nebuvo, nes retkarčiais ten užsuka. Ji dalyvaus ir išleistuvėse.
Roberta norėtų save išbandyti ir kitose srityse, tik trumpesniam laikui nei pusmečiui.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Savanoriaudama vaikų darželyje R.Ramanauskaitė išmoko kantrybės ir tolerancijos.
2. E.Burbulytė nesibaido jokių darbų ligoninėje, jai smagu bendrauti ir su medikais, išgirsti jų patarimų.
3. Biržiečiai savanoriai įdėjo daug darbo ir idėjų, kad Baltasis piknikas būtų įdomus ir linksmas renginys.
Asmeninio albumo nuotraukos
