Vaizdai – iš gyvenimo
Naiviuose netoli Kupiškio gyvenanti 86 metų Jadvyga Pajuodienė mezga ryškiaspalvius minkštų baldų užtiesalus, daro ornamentuotus kilimus ir siuvinėja paveikslus.
Moteris nieko nekopijuoja, figūras ar raštus būsimiems rankdarbiams susikuria pati. Kartais išsiuvinėja net vaizdą iš realaus gyvenimo.
„Senelis ir tėvas buvo bitininkai, čia apie juos“, – rodo naiviojo primityvizmo maniera siuvinėtą kūrinėlį. Jame beržynas, ant aukštumėlės išsimėtę trobesiai ir dailūs bičių nameliai.
Dar yra visokių nuo jaunumės atmintin įstrigusių peizažų, kai kas ir vietos apylinkių vaizdus įžiūri.
Žinoma, siuviniuose atsikartoja vienu ar kitu dešimtmečiu vyravusios mados: spalviniai deriniai ar personažai – šuniukai, kačiukai ir kitokie gyvūnai, vaikų figūrėlės, bet jie išsiūti savaip, nebraižant kopijos per kalkę.
„Čia man atstoja analginą, peniciliną ir citramoną“, – vaizdžiai nusako, kodėl ir sulaukusi garbaus amžiaus rankdarbių nemeta.
Ne kiekvienai kantrybė tūkstančius numegzti
Ypač akį traukia baldų užtiesalai, sumegzti iš gausybės ryškiaspalvių mažų nertų detalių, į vienį sudėlioti tam tikra seka, besiliejantys banguojančiais ornamentais.
Vienam užtiesalui reikia 16 tūkstančių skritulėlių. Per kiek laiko tiek primezga, darbštuolė neskaičiavo, nes juk nesėdi su kabliuku ištisai.
„Pamačiusios, ką darau, visos kaimynės tų rankdarbių mokėsi, bet dažna numetė. Sakė: eik tu peklon, pažiūrėti gražu, bet kai reikia padaryti, kantrybės neužtenka“, – juokiasi pašnekovė.
Kitos paprašo: „Duok brėžinį, nusikopijuosiu.“ Ką duos, jei nei brėžinių, nei eskizų neturi. Kaip visa ką sudėlioti, ateina į galvą bedirbant.
Iš kur patraukimas tokiems smulkiems darbams?
„Iš to, kad norėjom gražiau gyvent, o nebuvo iš ko“, – šypsosi moteris.
Kai ištekėjo ir atsikraustė pas vyrą į Naivius, netrukus ėmė ir savus namus statytis. Jaunai šeimai apstatyti būstą buvo problema, uždarbiai ne tokie, kad viską, ko reikia buičiai, iš karto susipirktum.
Be „blato“ nebuvo nei siūlų, nei maišų
„Kilimas anais laikais buvo oho! Ne tik kad pinigų nėra, bet nėra kur ir nusipirkt, tik po „blatu“, pagal išskirtinius sąrašus“, – prisimena kolūkių laikus.
Tad kilimą išsiausti sumanė pati. Iš maišinės medžiagos ir sintetinių siūlų.
Tiesa, tos žaliavos irgi negalėjai nusipirkti į parduotuvę nuėjęs, jų tiesiog nebuvo.
„Nusipirkdavau pusbutelį ir droždavau pas kolūkio sandėlininką. Aš jam degtinės, jis man maišų“, – pasakoja apie mainus.
Siūlų važiuodavo traukiniu į Daugpilį. Pirkdavo Polocko vilnos, pati susiverpdavo.
Vyras sukalė stakles, ant jų ištempdavo susiūtus maišus, išsibraižydavo raštus ir per kiekvieną maišų audinio akutę specialiu kabliuku badydavo siūlus.
Šitam darbui dienos neaukosi, tai krapštydavosi, kai šeimą sumigdydavo. Kad vyrui lempa į akis nespigintų, prie lovos pristumdavo kėdę su atkalte ir ant jos pakabindavo laikraštį, o pati iki antros valandos nakties siūlus į akeles kaišiodavo.
„Viena viešnia priėjo prie kabančio kilimo, paglostė, pačiupinėjo ir tarė, kad galvojusi, jog jis rankų darbo, o, pasirodo, pirktas“, – juokiasi pašnekovė.
Prašo, kad priimtų ekskursantus
Kad jau kilimų pasidarė, tai užuolaidas ant langų ir durų nusinerti buvę juokai. Paskui primezgė įvairiausių užtiesalų, prisiuvinėjo paveikslų.
„Laisvų sienų namie ne per daugiausia, daug rankdarbių maišuose ant aukšto guli, kiti iškeliavo pas gimines. Anksčiau sūnus į Vokietiją važinėdavo, tai tenykščiams namo rankdarbių dovanų nuveždavo“, – sako moteris.
Visgi vienas kambarys – J.Pajuodienės rankdarbių karalija. Čia visko, kiek tik tilpo, prikabino tam, kad nuolat atsiranda, kas jos kūrybą nori apžiūrėti, nelakstysi kaskart ant aukšto.
Kai tik Kupiškyje būna koks festivalis, kultūros darbuotojai tuojau prašo, kad naivietė priimtų ekskursantus, aprodytų mezginius ir siuvinius.
Vienintelė bėda – anūkų ilgesys
J.Pajuodienė likimu nesiskundžia, sako, nugyvenusi turiningą gyvenimą, užauginusi dorus vaikus. Išsipildė ir visos turėtos svajonės. O ir vienatvė nekamuoja, juk gyvena su sūnaus Zenono šeima, gražiai su marčia Janina sutaria.
„Jokių bėdų neturiu, dabar tik amžius slegia“, – kalba ji.
Karantinas būtų irgi ne bėda, bet kamuoja anūkų ilgesys.
„Kai galėjo atvažiuoti, nors pro langą pamojuodavo. Vidun nėjo, nes mane labai saugojo. O dabar ir to neliko“, – apgailestavo senolė.
Į Kupiškio kraštą ji atitekėjo iš Dzūkijos. Technikume buvo baigusi bibliotekininkystę. Darbą gavo Naivių kaimo bibliotekoje.
Su vyru užaugino 2 sūnus, turi 4 anūkus ir 4 proanūkius. Didelis jai džiaugsmas, kad vaikai niekur neišsilakstė, abu su šeimomis gyvena Naiviuose. O universitetus baigę anūkai liko miestuose.
„Visus anūkus labai myliu, bet Tomu ypač didžiuojuosi. Jis, kaip ir aš, turi norą vaidinti, dalyvauja Anykščių kultūros namų dramos kolektyve, kuriam vadovauja Jonas Buziliauskas. Jis tęsia mano jaunystės norus“, – pasakojant apie tą vaiką senajai net akys sudrėksta.
Čia pat priduria, kada apturėjo didžiausią laimę: ogi kai kartą pati drauge su anūku lipo į sceną, vaidino tame pačiame spektaklyje.
Kai reikia, dar ir pavaidina
Teatras – didžiausia J.Pajuodienės silpnybė, tik jaunystės laikais tas gėris, ypač profesionalusis, buvo sunkiai pasiekiamas. Gyvenant kaime turėjo mažai progų nuvykti į didmiesčių teatrus, bet užtat likimas taip susidėliojo, kad galėjo dalyvauti vietinio dramos kolektyvo gyvenime, kurį laiką jam net vadovavo.
Kai prieš 64 metus atsikraustė į Naivius, kaimas biblioteką jau turėjo, bet kultūros namų dar nebuvo. Nebuvo ir jokių meno vadovų.
„O jaunimo gausybė, visi energija trykšta, ir šokių, ir visokių renginių nori. Tai man, jaunai bibliotekininkei, ir teko viską organizuoti“, – pasakoja, kad džiaugėsi gavusi širdžiai mielą veiklą.
Moteris kloja ant stalo šūsnį nespalvotų fotografijų, kuriose akimirkos iš kaimo saviveiklinio teatro statytų spektaklių. Prisimena, tuomet nebuvo vargo dėl artistų, vaidinti daug kas norėjo.
„Kiek pastatymui žmonių reikėjo, tiek ir pririnkdavau“, – sako ji.
Vėliau, kai pastatė kultūros namus, vadovavimą saviveikliniam teatrui perėmė meno vadovė, o J.Pajuodienė liko tik trupės narė.
„Būna, kad ir dabar dar vaidinti pakviečia“, – džiaugiasi senolė.
Prierašai po nuotraukomis:
1–5. Visi J.Pajuodienės siuvinėti paveikslėliai ne perpiešti per kalkę, o pačios sukurti, kai kurie atspindi tuo laiku vyravusias madas, lyg siuvinys iš plastmasinių kamštelių kieme sukonstruota ir lesyklėlė.
6. Jaunystėje J.Pajuodienė (antra iš dešinės) vadovavo saviveikliniam teatrui ir pati vaidino.
"Panevėžio kraštas", 2021 04 21