Rengia gynybines linijas
Gegužės 10 dieną Rusija „atvėrė“ naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, jis visgi tapo netikėtu Ukrainos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.
Tokia priešo sėkmė Ukrainoje sukėlė įtarimus, kad buvo išgrobstyti gynybinei linijai pastatyti vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 kilometrų nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nuginė toli ir atsiėmė beveik visą regioną.
Po to buvo nurodyta statyti keturias gynybines linijas apsisaugoti nuo pakartotinio puolimo. Pirmąją ir antrąją gynybines linijas, esančias arčiausiai Rusijos, ruošia pati armija, o trečiąją ir ketvirtąją, esančias arčiau Charkivo, rengia šio miesto valdžia.
Apie tai, kad pirmoji gynybinė linija nebuvo per pusantrų metų paruošta ir nebuvo akylai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai.
Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, kad šimtus milijonų grivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų „išgaravo“.
Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, kad pirmosios gynybinės linijos iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo.
Charkive bei arčiau fronto mano užklausti kariškiai tvirtina, kad kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, jog priešas neįstengs užimti Charkivo, o šis puolimas yra surengtas vien tam, kad ukrainiečius priverstų atitraukti dalį karių iš Donecko fronto, nes jis jiems svarbiausias.
Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai jį sieks užimti.
Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, kad mieste panika nekilo, žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties, norėdami iš čia pabėgti.
Gyventojai kaimą paliko
Užtat panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nuvykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį penkiolika kilometrų nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, jame radau vienintelę gyventoją – 59 metų Leną Bubenko.
Moteris paaiškino, kad kaimynai išsigando, jog kaimą priešas vėl užims, nes karo pradžioje jį užėmė per pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus, į jį sugrįžo keli šimtai žmonių, bet dabar jie išsigando pasikartosiant įvykiams ir per kelias valandas pasitraukė.
Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, jame vyko intensyvūs remonto darbai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atidaryta maisto prekių parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į vaiduoklių kaimą, nes jame – nė gyvos dvasios.
Anksčiau važiuojant iš Charkivo į Tiškus reikėdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Be to, prie patikros punktų nutįso į laukus neseniai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.
L.Bubenko liko, nes nenori palikti prižiūrimų 104 šunų ir 38 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, tačiau karo pradžioje ėmė rūpintis visais kaime benamiais likusiais gyvūnais.
Puolimą pavyko pristabdyti
Prieš metus sužinojęs apie L.Bubenko pasiaukojimą, savo paskyroje feisbuke paraginau lietuvius paremti šią moterį. Už gautus pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.
„Esu labai dėkinga lietuviams. Vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – sakė L.Bubenko.
Ši moteris dabar kartu su visais gyvūnais gyvena dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.
Prasidėjus naujam Rusijos puolimui, kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusvalandį, kai kalbėjausi su Lena, kaime nugriaudėjo trys sprogimai, nuolat aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia šešis kilometrus arčiau Rusijos.
Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių fronte.
Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali būti apgyvendinami būriais vienoje vietoje, turi išsiskirstyti po 2–3, nes priešingu atveju į pastatą atlekia priešo raketa.
Trečią dieną nuvykęs iš karių išgirdau, kad priešo puolimą pavyko pristabdyti ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, tačiau nuvažiavus porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus, ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai, todėl karys ranka paragino kuo skubiai vykti atgal.
Dažnai nebūna elektros
Parsigavęs į Charkivą patekau į kitokią aplinką: čia fronto sprogimų nesigirdi, žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau nei kad buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės iš čia išvažiuoti ėmė jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų.
Didelių problemų kelia elektros trūkumas, nes priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę, energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandoms irgi pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti dingus elektrai.
„Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių santaupų“, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai pasakė užkalbinta Olia Strumyk. 49 metų moteris kartu su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, turėjusios iš kaimo atvežti lauktuvių.
„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmąjį karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau, nes duktė Irina sunkiai pagimdė anūką, reikėjo padėti. Jos vyras negali išvažiuoti, tad Irina nusprendė likti kartu“, – paaiškino moteris.
Darbą Charkive gauti sunku
O.Strumyk gyvena netoli oro uosto, prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo todėl, nes kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, nes dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusdienį, nes neturi kam sūnaus Vadimo palikti.
„Sūnelis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė, bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, jis vėl panoro miegoti kartu. Išgirdęs griausmus glaudžiasi prie manęs ir kiša galvą po patalais“, – pasakojo mama.
O.Strumyk prasitarė bijanti to, kad rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės prie Charkivo tiek, kad galės apšaudyti iš artilerijos, o tada čia kils toks pragaras kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta daugybė namų.
„Perduokite, jei galite, kad jūsų Vyriausybė ir kitos Europoje paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir gins jį net dantimis. Vadimas svajoja tapti lakūnu, labai to norėčiau. Kai užvakar bomba atlėkė visai šalia mūsų ir abu nuskuodėme į vonią, pastebėjau, kad dreba sūnelio lūpos bei rankos. Stipriai jį apsikabinau ir pravirkau, bet be garso, kad nesuprastų“, – pokalbį liūdnai užbaigė moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Lena Bubenko aukojasi dėl benamių gyvūnų ir liko karo veiksmų zonoje jų prižiūrėti.
2. Ruskie Tiški per karo pradžioje vykusius mūšius neliko nė vieno sveiko namo.
3. Charkivo geležinkelio stotyje dominuoja išvykstančios šeimos su vaikais.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
