Galvosūkis, kaip atpažinti
Panevėžio fotografijos galerijoje surengtoje Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos parodoje „Eksperimentas“ iš tiesų galima rasti stulbinamų kūrinių.
Pavyzdžiui: ant paprasčiausio lauko akmens atspaustas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atvaizdas ar vaizdas, panašus į kaulų rentgeno nuotrauką. Arba štai juodas įrėmintas lapas, pažiūrėjus kitu rakursu, virsta tamsoje skendinčia miesto gatve.
Net patyrusiems fotografijos meno vertintojams paroda su 18 kūrėjų virsta galvosūkiu, mat neperskaičius fotografavusiojo pavardės, iš pirmo žvilgsnio ne visada pavyksta nustatyti, kas autorius.
Pasak asociacijos vadovės Liucijos Karalienės, fotografai neturėjo tikslo tapti neatpažįstami, bet su kai kuriais būtent taip ir įvyko.
„Bendru sutarimu nusprendėme, kad šiemet norime parodyti, kas yra eksperimentinė fotografija. Menininkai kurdami turėjo ką nors daryti kitaip nei paprastai. Žinoma, visiškai užsimaskuoti nepavyko, jie ne jaunikliai, išlieka juntamas susiformavęs braižas“, – kalbėjo asociacijos lyderė.
Reikėjo specialių chemikalų, saulės šviesos ir popieriaus
Paroda marga visomis prasmėmis: siužetais, techniniais sprendimais, spalviniais variantais ir idėjų gilumu.
Vieni autoriai, regis, lengvai praslydo paviršiumi, kūryboje beveik nesitransformavo, bet eksperimento rezultatą visgi išgavo. Kiti nėrė gilyn, vaizdus pateikė kaip daugiasluoksnių idėjų rinkinius, kuriuose išsikapstyti aukso grūdą turi pats žiūrovas. Treti rinkosi sudėtingiausią techninio darbo kelią.
Alternatyvios fotografijos kūrėjas Žilvinas Kropas patikino, kad eksperimentai fotografijoje, kai iki vaizdo išgavimo einama ilgiausiu keliu, yra jo kasdienybė, tad šiai parodai kūrė lyg ir įprastai, cianotopijos būdu.
Cianotopijos procesui nereikia fotoaparato, pakanka specialių chemikalų, saulės šviesos ir popieriaus ar kokio daikto, ant ko norima atspausti atvaizdą.
Teko uždaryti akmenį
Fotomenininkas pasirinko gerokai komplikuotą variantą – atspaudui panaudojo akmenį.
„Reikėjo sugalvoti, kaip „uždaryti“ akmens poras, kad cheminis mišinys nesusigertų“, – aiškina.
Tam tiko želatina. Bekvape persišviečiančia mase ištepė akmenį, jai nudžiuvus ant viršaus tepė chemikalus, o paskui prispaudė nuotraukos negatyvą.
Po tam tikro laiko procesui pasibaigus ir akmenį nuplovus išryškėjo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas.
Į žmogaus rentgeno nuotrauką panašus vaizdas – irgi Ž.Kropo kūrinys.
„Ko tik žiūrovai joje nematė! Siejo su medicina, bet čia tikrai ne kaulai“, – juokėsi eksperimentuotojas.
Kad gautų tokį efektą, pažaidė su fiksažu, ryškalais, šviesa ir prieš kelis dešimtmečius gamintu fotopopieriumi. Ištraukęs iš vonelių popieriaus lakštelius pirmiausia išvydo bitę, įžiūrėjęs ir karkvabalį, dar kažkokį raguotą vabzdį, keistą kito pasaulio būtybę.
Apie sielos šviesą ir tamsą
„Pastaruoju metu kuriu tik nespalvotas nuotraukas, man nebūdinga ryškios spalvos, bet dabar pasirinkau būtent spalvas ir makrofotografiją, ko šiaip irgi nedarau“, – apie savo kūrinius kalba L.Karalienė.
Anot jos, sintetiškame žalume ir mėlyje panardinti žiedų fragmentai žiūrovui turėtų sufleruoti apie kiekvieno mūsų dvasinių vertybių sankaupą.
„Pradėjau analizuoti žmogaus žemiškojo gyvenimo kelionę bei tai, kas yra iki tos kelionės ir po jos. Manau, kiekvienas gimstam kaip šviesi būtybė, o vėliau pakely į save kraunam visokių spalvų. Gyvenimo galą prieinam ryškūs ir sodrūs, tačiau nuo asmeninių patirčių priklauso, ko tame ryškume daugiau, šviesos ar tamsos“, – autorė aiškino kūrinių potekstes.
Žaidžia su dirbtiniu protu
Biržiečio Alio Balbieriaus kūriniuose pavaizduoti keista smailiakepurių žmonių procesija ir iškirsto miško plynėje stovintis eglių pavidalo vilkas.
Fotografas nė nesiruošia paaiškinti, ką tie vaizdai reiškia, nesufleruoja net užuominomis, tik tarsteli, kad kiekvienas tegalvoja ką nori.
„Padaryta su dirbtiniu intelektu. Dar mokausi, su juo žaidžiu ir jis su manimi žaidžia, žiūriu, kokios mano ir kokios dirbtinio proto galimybės“, – sako apie procesą.
Anot jo, šioji paroda marga, tačiau tikro eksperimento matyti mažai.
„Dabar nebeįmanoma visiškos naujovės padaryti, per daug metų viskas išeksperimentuota. Kai kurių autorių darbuose matyti bent bandymai, o kai kurių kūryboj jokio eksperimento nematau“, – pakomentuoja parodą.
Per susiraukšlėjusią krūtį
Valentinas Pečininas savo kūrybinį virsmą parodė tarsi paspartindamas laiką ir primindamas, kad viskas žemėje laikina.
Jo nuotrauka kalba apie greitą metų bėgsmą, kai iš jauno virstama senu, kai gyvybe šurmuliavę namai ištuštėja, nutyksta ir sunyksta, kai rūdimis apsitraukia net geležis.
„Pozavo jauna graži mergina, o sukūrėm efektą, tarsi ji jau susenusi“, – kalba apie nuotraukoje matomą susiraukšlėjusią krūtį. Šalia matyti surūdijęs, voratinkliais aptrauktas kablys.
Pasak fotografo, visos dekoracijos tikros, o modeliui tereikėjo rankomis suspausti krūtis ir jos pasidarė lyg amžių nugyvenusios moters.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Balbierius pristatė fotografijas, sukurtas padedant dirbtiniam intelektui.
2. L.Karalienė per objektyvą tyrinėjo makropasaulį.
3. Fotografai (iš kairės) Ž.Kropas, M,Čičirkienė ir Darius Misiūnas džiaugėsi žiūrovų dėmesiu.
4. Jonas Staselis, „Kaukių balius. Eksperimentas. Palanga.“
5. Marija Čičirkienė, „Pasivaikščiojimai po Prahą“.
6. Remigijus Venckus, „Anatomijos knyga“.
7. Arvydas Gudas, „Anykščiai“.
8. Andrius Repšys, „Stimpankas“.
A.Švelnos ir Dailės galerijos nuotraukos
