Langai iš tolo švyti
Ramygaloje, Dariaus ir Girėno gatvėje, stovi smarkiai nuo kitų namų besiskiriantis medinukas. Tarpukario laiku statyta troba nudažyta tamsiai žaliai, puošta langinėmis ir su ypatingu, šaligatvį beveik liečiančiu gonkeliu su augaliniais ornamentais puoštomis kolonomis bei ažūriniu pjaustiniu viršuje.
Langai tiesiog iš tolo švyti, mat juose sukabintos sniego baltumo karpinių užuolaidėlės.
Per tvorą matyti ir įspūdingos gonkos į vidinį kiemą, mediniais ažūro drožiniais puošta pastoge, originaliai įstiklintos, su gausybe meniškų dirbinių ant palangių.
Vietiniai gyventojai tuoj paaiškina, jog čia keramikės Laimos Kiškienės menų namai.
Oficialiai jie tokio pavadinimo neturi, tik žmonės taip pakrikštijo, kad iš karto būtų aišku, kas toje sodyboje vyksta.
Regis, žinojo istoriją
Nusipirkusi seną trobą miestelio centre, ramygalietė iš karto pasijuto lyg įžengusi į praeitį. Pas ją netikėčiausiais būdais, per daiktus ir seniai anapilin iškeliavusių žmonių gyvenimus, ėmė plūsti vietovės istorija.
R.Kiškienė yra ketvirtos kartos ramygalietė: čia gyveno jos tėvai, seneliai, proseneliai, pati, baigusi studijas, nė negalvojo likti didmiestyje, ištekėjusi už taip pat ramygaliečio neišsikraustė į uošviją, liko gyventi gimtinėje.
„Regis, žinojau kiekvieną Ramygalos užkaborį, gerai pažinau ir aplinkinius kaimus, betgi nusipirkus šitą namą netikėtai man pačiai atsivėrė tokie įdomūs ir nepažinti istorijos klodai“, – sako moteris.
Tuščių namų sočiai, bet niekas neįsileido
L.Kiškienės šeimos namai stovi tolėliau nuo centro, Liaudies gatvėje. Kartu gyvena ir jos mama. Dukterys jau tik viešnios, viena – dar Dailės akademijos studentė, o kita jau dirbanti, yra diplomuota juvelyrė ir restauratorė, sūnus irgi gyvena savarankiškai.
Moteris sako, kad dar vieno namo jos šeimai nereikėjo, bet jai, keramikei, reikėjo dirbtuvės.
„Vyresnioji duktė tuomet buvo bebaigianti dailės studijas, o man mokykloje mažėjo pamokų, abi pradėjome galvoti, kur galėtume užsiimti kūryba. Iki tol lipdėme namų garaže arba daržinės palėpėje, bet tik šiltuoju metu, tad ėmėme žvalgytis kokios patalpėlės, kur ir žiemą galėtume dirbti“, – pasakoja apie prieš 7 metus įvykusius pokyčius.
Žvalgėsi visokių variantų, tikėjosi, gal kas į tuščią namą įleis už krosnies pakūrenimą. Gatvėje, kurioje gyvena, stovėjo net 4 tušti namai, bet nuomininkės niekas nenorėjo įsileisti.
„Miestelyje turiu tarsi neblogą reputaciją, bet mūsų žmonės uždari, nenorėjo priimti svetimų ir gana“, – tuokart stebėjosi ji.
Baiminosi, kad šeimos vyrai užprotestuos
Tada kaimynė parodė tuščią namą pagrindinėje gatvėje, prieš pat mokyklą. Šeimininkė prieš kelis mėnesius mirė, jos duktė gyvena Amerikoje, išsaugoti sodybos neketina, nori ją parduoti.
„Atėjau apžiūrėti. Vos peržengiau slenkstį ir iškart supratau: nė neįsivaizduoju, iš kur pinigų gausiu, bet man reikia būtent šito namo. Šimtus kartų pro jį buvau praėjusi. Čia gyveno ypatingi žmonės, labai darbštūs, santūrūs, religingi...“, – pasakoja pašnekovė.
Šeima neturėjo lėšų tokiam nemažam pirkiniui, reikėjo skolintis.
„Sukviečiau šeimą pasitarti, vyras ir sūnus ekonomistai, nuogąstavau, gal atkalbinės? Nė vienas nepasakė „ne“, sutiko visame kame padėti. Sakiau, reikės labai taupyti, skurdžiau gyventi. Taip ir buvo: kol šitą trobą kėlėm, skolas atidavinėjom,vaikščiojom kiaurais batais ir nudryžę“, – dabar iš tų nepriteklių moteris tik juokiasi.
Patarė vidų išbalinti
Veriame meno dirbtuvėmis virtusios senos trobos duris.
Ji dviejų galų, viename – molio ir kitokių edukacijų dirbtuvės, kitas galas labiau buitinis.
Viduje absoliučiai viskas nudažyta baltai. Baldų minimaliai, tik tai, kas būtina. Nėra nieko naujo, pirktinio. Dabartinei šeimininkei tarnauja daiktai, jau nugyvenę kelis gyvenimus.
„Šitie namai sukurti visų žmonių, su kuriais bendrauju“, – paaiškina moteris.
Trobos vidų dažyti baltai įkalbėjo studijų draugė, pasakų vaikams rašytoja ir dailininkė Sigutė Ach.
„Ji sakė, kad kai langai maži ir namo viduje erdvės ne per daugiausia, gelbės tik balta spalva, ji ypač tiks grindims, tarsi praplės patalpas. Vyras abejojo, atidaręs dažų dėžę dar kelis kartus perklausė, ar grindis tikrai tept baltu dažu“, – juokiasi pašnekovė.
Anot jos, toks vidaus dizaino sprendimas šimtu procentų pasiteisino, kai visa aplink balta, bet koks daiktas čia suskamba. Padėjai ant senutėlio baltai perdažyto stalo nulipdytą, regis, visai neįmantrią ir nespalvotą lėkštę, o ji tarsi šviečia, įkišai į lentyną molinį paukštuką, tas tartum čiulba, pakabinai palubėj šiaudinį sodą, jo kiekvienas narelis laukų auksu sužėri, o į vazelę įkišta prisirpusių putinų kekė taip prašmatniai raudonuoja, tarsi brangiausias bukietas būtų.
Baltai nudažyta ir didžiulė duonkepė krosnis. Senosios, aptrupėjusios ir nebesandarios vietoje ją naujai sumūrijo juodosios keramikos asas Džiugas iš Kernavės.
„Duona joje tarsi pati išsikepa“, – tikina pašnekovė.
Didžiausias lobis – senosios skrynios
„Dairiausi aplink ir stebėjausi, kiek visgi žmogui mažai reikia. Ankstesni šeimininkai turėjo tik paprastus, funkcionalius baldus, galbūt tarnavusius net ne vienai kartai. Tą stilių nusprendžiau ir palikti“, – keramikė sako, jog net nereikėję sukti galvos, kaip naująjį būstą apstatyti. Reikėję tik sekti jau įmintu pėdsaku.
Moteris rodo į pasienyje stovinčius baltus suolus, juos rado ant aukšto, buvo kinvarpų suėsti. Nuplovė, nugramdė, nudažė.
„Namas statytas prieškariu, o suolai, matyt, atvilkti iš vienkiemio, kaip ir kraitinės skrynios“, – rodo mylimiausias senienas.
Turėti senovinę kraitinę skrynią buvo sena jos svajonė.
„Dabar tos skrynios mano didžiausias turtas. Seneliai skrynių neturėjo, o dabar turiu net tris. Ir dar kokias! Darytas 1880 ir 1886 metais, lietuviškais ornamentais išpieštas“, – pasidžiaugia.
Skrynių, žinoma, baltai neperdažė, paliko kokios yra, kenkėjų pagraužtas, nubrūžintais kampais ir aptrupėjusiais dažais, ir dėl tų laiko žymių ypač mielas.
Didžiausia, juosmenį siekianti skrynia užima visą verandą. Ji ne iš šių namų, pirkta iš vieno menininko.
„Lyg ir nereikėjo jos, bet kaip tokios grožybės atsisakysi? Ypač kad 1880 metų darbo“, – rodo pablukusius skaičius ant dangčio šono.
Senoje lovoje sapnas akimirksiu ateina
Name įsibėgėjus remontui, kurį sutuoktiniai darė vien savo rankomis, ramygaliečiai vis pasmalsaudavo, kaip sekasi. Pamatę, kad naujieji šeimininkai neišmeta jokios senienos, o jas su didele meile atnaujina, žmonės Kiškiams irgi ėmė dovanoti senus daiktus.
Keramikei net širdis apsalo, kai Regina ir Albinas Samsonai atidavė senovinę ąžuolinę lovą.
„Jai nieko nereikėjo daryti, tik nuvalėm ir viskas. Toji lova – tikras stebuklas. Nežinau, kaip čia yra, tik padedi galvą ir jau sapnuose. Kambarys prie pat šaligatvio, kiekvienas žingsnis girdisi, o užmigti netrukdo, prikelia tik ryte čirškiantis žadintuvas“, – pasakoja moteris.
Pasak jos, lovą padovanoję Samsonai yra seni ramygaliečiai, kuriems rūpi miestelio istorija, jie turi gausybę senų fotografijų ir įdomių dokumentų, dalį jų atidavę muziejams.
Atnešė parodyti testamentą
Iš tos šeimos L.Kiškienė sužinojo, kad jie yra treti nusipirkto namo šeimininkai. Pirmieji, šį namą ir pastatę, buvo Urbonai. Jie turėjo vilnų karšyklą.
Jų gyvenimo pėdsakas – ūkiniame pastate rasta didžiulė medinė gelda, naudota milui velti.
„R.Samsonienė man atnešė parodyti Urbono testamentą Urbonienei. Pasirašė trys ramygaliečiai. Vadinasi, trijų garbingų anuomečio miestelio gyventojų svoris prilygo dabartiniam notaro patvirtinimui!“ – stebisi pašnekovė.
Suolai – jau antrųjų šeimininkų, Šlekių, palikimas. Vyras buvo garsus aludaris, o baliui alų padaręs kaimynams paskolindavo ir suolus. Po šventės vėl ant aukšto užbogindavo. Palėpėje L.Kiškienė rado ir senovinių „čerkelių“, skirtų stipresniems gėrimams.
Šlekius pažinoję ramygaliečiai naujajai šeimininkei papasakojo, jog pirmas mirė aludaris, paskui jo sūnus, o duktė jau seniai įsikūrusi Amerikoje, senoji Šlekienė ilgus metus gyveno viena.
Atvykėliai arklius pravardžiavo ožkom
„Namą įsigijus pas mane pradėjo plaukti visos Ramygalos istorija“, – pasakoja keramikė.
Kiekvienas ramygalietis, atnešęs kokią senieną, dažnai pasakojo ne tik daikto, bet ir jį turėjusių žmonių istorijas.
„Buvo laikas, kai Ramygala laikyta gan garsiu miesteliu, į čionykštį turgų arklių traukiamais vežimais atidardėdavo net iš Kauno“, – aiškina, kokių žinių radusi.
O kur dar ypatingi ramygalietiški mažaūgiai arkliukai! Suaugusiam vyrui jie vos siekė iki peties, išlikę tai liudijančių nuotraukų. Esą į turgus važinėdavę kauniečiai tuos arkliukus dėl mažumo ėmę pravardžiuoti ožkomis.
Keramikė aptiko aiškinimų, jog būtent iš šių žemaūgių vėliau buvo išvesta ištvermingųjų žemaitukų veislė.
„Atsekiau ir tai, kodėl aplink Ramygalą žmonės laikė vien mažuosius arkliukus. Ogi kad miestelis stovi ant ledynų sunešto kauburio, ilgus šimtmečius aplink buvo pelkėta – didelis gyvulys tuoj būtų užklimpęs.
Žemaūgių žmogaus pagalbininkų šioje vietovėje nebelikę.
„Samsonai man padovanojo autentiškus mažojo arkliuko ratus“, – pro langą rodo į kiemo pavėsinėje stovintį eksponatą.
Aptiko itališko ar lietuviško meno pėdsakų?
Kambario kampe stovi verpimo ratelis. Jį, ilgus metus mamos naudotą, padovanojo viena ramygalietė.
„Iš Šlekių liko siuvinėtų lininių rankšluosčių, viena moteris atidavė apnertus pagalvių užvalkčius, kita mezginiais puoštas senoviškas paklodes, trečia austas lovatieses, kaip dovana atkeliavo ir siuvinėtos pagalvėlės“, – dairydamasi po būstą vardija pašnekovė.
L.Kiškienė pasakoja, kad vienais metais sukdama galvą, kokių dar rankdarbių galėtų mokines išmokyti, surengė kelionę per pasaulį susipažįstant su tautiniais amatais. Viena menininkė iš Latvijos pamokė pinti „kokliuškom“, tokiu į šeivutes panašiu įrankiu. To meno šaknys Italijoje.
Neilgai trukus viena ramygaliečių šeima atidavė močiutės rankdarbius.
„Tarp jų radau pagalvių užvalkčių nėrinius, pintus kokliuškom. Stebuklas, ir pas mus to meno mokėjo, tik buvo užmiršta“, – sako ji.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. Seno namo vidų išdažius baltai, ta pačia spalva perdažius ir senus baldus, erdvė tarsi prasiplėtė, tapo šviesu ir ypač jauku.
3. L.Kiškienė yra keramikė ir pedagogė iš pašaukimo, vos ką išmokusi skuba dalytis su kitais.
4. Savam kieme sunokę putinai baltoje troboje atrodo lyg prabangiausia puokštė.
5. Krosnis yra ne tik puošmena, šeimininkė joje nuolat kepa duoną.
6. Ornamentais išpuošta skrynia palikta kokia buvo: pablukusi ir kinvarpų pagraužtais kampais, tame senume ir slypi visas grožis.
7. Senobinė lova turi ypatingą savybę – į ją gulęs iškart panyri į sapnų karalystę.
8. Atnaujinta senovinė rankšluostinė suspindo liaudiškų ornamentų grožiu.
9. Ant krosnies, kur paprastai senimas pogulio miega, dabar įsikūrė molinukai.
10. Į gatvę atsukta namo pusė turi ypatingą puošmeną – medžio ažūro pagražinimus ir augaliniais ornamentais raižytas kolonas.
11. Stoginėje šalia keramikos degimo krosnies šeimininkai rado vietą ir senoviniam, specialiai mažaūgiui arkliukui dirbintam vežimaičiui.
A.Švelnos nuotraukos
