Butą Japonijos sostinėje Tokijuje pardavęs ir už gautus pinigus Charkive nemokamą kavinę karą kenčiantiems charkiviečiams įkūręs 76 metų Fuminoris Tsuchiko išgarsėjo visame pasaulyje, bet ir tapo aferistės auka. Metus veikusią ir išpopuliarėjusią užeigą „FuMi Caffe“ pasisavino japono pasamdyta direktorė Natalija Grama.

Moteris pasinaudojo atvykėlio patiklumu, įkalbėjo, kad įmonę užsieniečiui įkurti yra sunkiau ir truks ilgiau, todėl „FuMi Caffe“ buvo įregistruota jos vardu. Pasinaudojusi, kad prieš pusantro mėnesio F.Tsuchiko išvyko keturioms savaitėms į tėvynę aplankyti dukterų ir anūkų, direktorė kavinę pasisavino.

Grįžusiam japonui moteris pasiūlė likti dirbti kavinėje, tačiau pareiškė, kad finansinė parama nuo šiol bus renkama į jos, o ne F.Tsuchiko sąskaitą. Kartu moteris pareiškė, kad japono nupirkta įranga bei patalpos tapo jos.

F.Tsuchiko šią apgaulę paviešinus feisbuke, Charkivo ir visos Ukrainos socialinėje erdvėje kilo didžiulis pasipiktinimas dėl N.Gramos elgesio. Internautai moterį kaltina pasielgus nesąžiningai, padarius gėdą visai šaliai, ir ragina japoną paduoti direktorę į teismą.

Primenama, jog F.Tsuchiko yra gavęs apdovanojimą tiek iš Charkivo mero, tiek iš Ukrainos prezidento, ir ragina valdžią įsikišti.

Į Ukrainą atvyko ne bylinėtis

Apie visa tai aš perskaičiau internete, o kitą dieną visiškai atsitiktinai F.Tsuchiko pamačiau Charkivo centre esančiame T.Ševčenkos parke. Kadangi su japonu buvau kelis kartus prieš tai bendravęs, jis mane atpažino, priėmė siūlymą prisėsti kavinėje ir papasakoti, kas nutiko.

F.Tsuchiko pasisakė, kad bičiulių ukrainiečių padedamas, padavė dokumentus naujai kavinei įregistruoti savo vardu ir jau surado naujas patalpas. Paklaustas, ar paduos į teismą buvusią direktorę, japonas papurtė galvą ir pasakė, kad į Ukrainą atvyko daryti gera, o ne bylinėtis.

„FuMi Caffe“ išsilaiko iš suaukotų pinigų, didžiąją dalį perveda japonai. Šie pranešė, kad ir toliau aukos tik man, tad nemanau, kad N.Gramos kavinė ilgai gyvuos“, – sakė vyras.

Azijietis spėjo, kad direktorei galvą susuko jo pasakyti žodžiai, jog aukotojai iš viso yra atsiuntę tiek pinigų, kad jų užteks įkurti dar vienai kavinei ir įsteigti „biblioteką ant ratų“. Moteris turbūt pagalvojo, kad ėmusi rinkti aukas į savo sąskaitą pralobs. F.Tsuchiko prasitarė, kad bylinėtis nenori ir dėl gražių prisiminimų iš bendros veiklos su N.Grama bei dėl to, kad šios vyras Igoris fronte prie Bachmuto buvo sužeistas ir tapo neįgalus.

Su manimi N.Grama atsisakė kalbėtis, nors anksčiau su ja ne kartą buvau bendravęs. Bet feisbuke pasiskundė, kad jai mokėta 750 eurų mėnesinė alga buvo per menka, nors iš tikrųjų ji kelis kartus didesnė nei vidutinė Charkive.

„Suaukotus pinigus aš naudojau tik kavinės veiklai, algas mokėjau tik darbuotojams, o pats pragyvenu iš pensijos ir esu labai neišlaidus – po restoranus nevaikštau, taksi nesinaudoju, batų užtenka vienų, o drabužių irgi turiu vos kelis. Visus sutaupytus pinigus skiriu paramai ukrainiečiams“, – kalbėjo F.Tsuchiko.

Pasiryžo padėti ukrainiečiams

Azijietis priminė, jog į Ukrainą atvyko todėl, nes 2022 metais prasidėjus karui buvo Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Iki pensijos Tokijo universitete dėstęs Antrojo pasaulinio karo istoriją, į Lenkiją atvyko tam, kad apžiūrėtų vokiečių įsteigtus koncentracijos lagerius bei karo muziejus.

Po Europos vietoves, susijusias su Antruoju pasauliniu karu, vyriškis keliauti ėmė prieš šešiolika metų, kai nuo vėžio mirė žmona. 2022 metų sausį F.Tsuchiko iš Varšuvos traukiniu nuvyko į Kyjivą, o iš ten į Černobylį, nes norėjo apžiūrėti katastrofos atominėje elektrinėje padarinius. Jį tai domino, nes per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams numetus atominę bombą ant Chirošimos, žuvo keli giminaičiai.

Kai F.Tsuchiko planavo grįžimą tėvynėn, Maskva ėmė bombarduoti Ukrainą, ir Varšuvos gatves užplūdo pabėgėlių minios. Sukrėstas tokio vaizdo pensininkas pripirko saldumynų bei žaislų ir centrinėje geležinkelio stotyje ėmė dalinti vaikams norėdamas, kad šie mažiau galvotų apie karą.

Netrukus F.Tsuchiko nusprendė vėl vykti į Kyjivą. Ten išgirdęs, kad sunkiausia civilių padėtis yra Rusijos pasienyje esančiame Charkive, sėdo į traukinį ir atsidūrė tuo metu labiausiai apšaudomame mieste. Taksistas atvežė į arčiausiai Rusijos esantį ir labiausiai bombarduojamą Saltovkos mikrorajoną – į galinę metro stotelę pavadinimu „Darbo didvyriai“. Jos požemiuose tuo metu glaudėsi pusketvirto tūkstančio žmonių.

Susipažino metro požemiuose

Metro jisai susipažino su N.Grama, kuri kartu su vyru bei sūnumi organizavo maisto gamybą bei humanitarinės pagalbos dalijimą požemyje. Iki karo ši moteris dirbo gretimoje šašlykinėje, prasidėjus bombardavimams iš šašlykinės nešė maistą pabėgėliams, o vėliau ir pati apsigyveno metro, nes į lauką išeiti tapo pavojinga.

Į metro patekęs F.Tsuchiko priėjo prie N.Gramos ir paklausė, ką reikėtų nupirkti, ir kitą rytą atvežė vaistų, higienos bei švaros reikmenų. Po kelių dienų japonas paliko viešbutį ir apsigyveno metro, nusprendęs, kad tokiu būdu sutaupytus pinigus galės skirti pagalbai kitiems. Vyriškis ėmė talkinti N.Gramai – padėjo gaminti ir išduoti maistą, valė grindis, plovė indus.

Metro požemiuose F.Tsuchiko gyveno tris mėnesius, o priešą nuvijus ir žmonėms išėjus iš požemių, toliau padėjo gaminti ir dalinti maistą gatvėje.

Po kiek laiko japonui kilo mintis steigti nemokamą kavinę „FuMi Caffe“, kurioje žmonės galėtų valgyti ir sušilti.

„Tokią idėją pasiskolinau iš vieno bičiulio, kuris Kioto mieste savo restorane sekmadieniais nemokamai maitina daugiavaikes šeimas“, – prisipažino istorikas.

Charkivo merija padovanojo kavinei šaldytuvus, maisto produktų, juos ėmė dovanoti ir verslininkai, ūkininkai.

Kai prieš metus pirmą kartą apsilankiau „FuMi Caffe“ kavinėje, kasdien maitinančioje nuo 12 iki 15 valandos, prie jos durų jau eilėje būriavosi žmonės, nors dar buvo tik dešimta valanda ryto. Pakalbinus paaiškėjo, jog dauguma atėjusiųjų yra vargingi pensininkai, nors dalis buvo panašūs į benamius.

Pensininkai sakė, kad pinigus atiduoda vaikams arba išleidžia vaistams, nes per karą pablogėjo sveikata, o jaunesni asmenys teigė praradę darbą, nes firma užsidarė ar išsikėlė į kitą miestą.

Charkive liks ir po karo

Apėjęs kavinę iš kiemo pusės pro langą pamačiau, kad F.Tsuchiko kartu su kitomis darbuotojomis skuta bulves. Moterys sakė, jog šeimininkas nesibaido jokių darbų ir su visais sveikinasi žemai nusilenkdamas. Tačiau yra reiklus dėl pareigingumo, punktualumo, švaros, nuolat primena rodyti pagarbą klientams. Be to, japoną labai nervina tai, kad įvairūs formalumai Ukrainoje yra ilgai sprendžiami, o darbai dažnai atliekami atmestinai.

„Man labiausiai gaila vaikų, nes jie yra šalies ateitis, o patiria tokias negandas, jog dalies jų psichika liks visam laikui sužalota“, – kalbėjo istorikas. Siekdamas padėti vaikams mokytis, japonas sugalvojo steigti biblioteką ant ratų. Jis užsakė vieną, o ateityje įsigis tris mikroautobusus, kuriais bus vežama po 500 knygų į nuošalias Charkivo gatves bei aplinkinius kaimus, ten, kur yra sugriautos mokyklos ir bibliotekos.

„Raketos kelis kartus sprogo už dviejų šimtų metrų nuo kavinės, esu susitaikęs, kad čia visko gali nutikti ir galiu žūti, tačiau apsisprendžiau, kad Charkive liksiu iki mirties, nes po karo pagalbos varguoliams reikės dar ilgai, mat prisidės daugybė sužeistų ir neįgalių karių. Esu samurajų palikuonis, jokiose situacijose stengiuosi nepasiduoti nevilčiai ir panikai. Viskas naujai kavinei bus gerai, o karą laimės Ukraina“, – taip atsisveikino japonas ir parodė iškeltą pergalės nykštį.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Japonas nenori paduoti į teismą kavinę užvaldžiusios direktorės Gramos, nes gailisi šios dėl kare neįgaliu tapusio vyro Igorio.

2. Kavinėje lankytojų būdavo gausu, čia jie gaudavo karšto maisto patiekalus.

E.Butrimo nuotraukos