Vyras žuvo nuo skeveldrų
Psichologė su vyru, aštuonerių metų sūnumi ir trylikos metų dukra gyveno naujame devynaukščiame name arčiausiai Rusijos pasienio esančiame Saltovkos mikrorajone. Jį okupantai apšaudė jau pirmąją karo dieną, todėl dauguma kaimynų skubiai išvyko. Tačiau dalis nusprendė pralaukti rūsyje, nes nenorėjo palikti be priežiūros naujai įrengtų butų.
Vyras Igoris mirė Jevgenijos akivaizdoje po to, kai trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą. Tragedija nutiko aštuntą karo dieną Charkive, kai Igoris su kaimynais pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar nedega jų namas po galingo raketų apšaudymo. Vos vyriškiai išėjo iš rūsio, vėl pasigirdo bombų sprogimai, šešis iš jų suvarpė skeveldros, du mirtinai.
„Po sprogimo Igoriui negrįžus, išbėgau į viršų žiūrėti, kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsiškiame nebebuvo langų. Pamačiau ant žemės gulintį Igorį. Akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau nerea-gavo į klausimus, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Išgyvenau šoką, nes greta gulėjo pusę galvos netekęs kaimynas ir prašė padėti, o palei namo sieną klykė vyriškis. Nors nebuvo sužeistas, bet viskas įvyko jo akyse ir jį ištiko isterija“, – pasakojo Jevgenija.
Po bombardavimo nusprendė bėgti
Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad apačioje jos laukia du vaikai, ir paragino susiimti, pažadėjo iškviesti greitąją. Tačiau medikai pasakė, kad greitai neatvyks, nes keliai yra užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais.
Kaimynai išnešė vaistinėles, tvarstė sužeistuosius. Po kiek laiko vėl prasidėjo apšaudymas, ir vyrai visiems nurodė grįžti į rūsį, dėl saugumo uždraudę eiti į lauką. Po kelių valandų atvykusi greitoji sužeistuosius išvežė. Mirusieji liko kieme gulėti dvi savaites, nes morgai buvo perpildyti, o artimieji neturėjo galimybės atvykti jų pasiimti.
Apie tai, kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, psichologė sužinojo iš jo brolių jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.
„Igorio netekusi aš sutrikau, o aštuonmetis sūnus ir trylikametė duktė mane ramino, ragino iš čia bėgti. Kitą rytą trumpam pakilau į butą, paėmiau dokumentus bei pinigus ir paprašiau netoli esančių kariškių nugabenti į geležinkelio stotį. Vežant aplink sproginėjo bombos, rūko dūmai, degė namai, vaizdas buvo kraupus“, – prisiminė psichologė.
Stotyje šeimai pavyko įsisprausti į pirmą nežinia kur vykstantį evakuacinį traukinį. Stovėdami po paros atsidūrė Lvive. Iš ten nusprendė vykti į Bulgariją, kur gyveno karo išvakarėse emigravusi giminaitė.
Plovdive savanoriai suteikė nemokamą kambario studiją be virtuvės. Vienoje sofoje teko miegoti šešiese kartu su netrukus dar atvykusiais trimis giminaičiais.
„Bulgarija tuo metu pabėgėliams nemokėjo jokios finansinės paramos, tad skubiai įsidarbinau viešbutyje, kuris suteikė butą. Verkiau kasdien, tačiau tik darbe, nes nenorėjau traumuoti vaikų“, – pasakojo moteris.
Po pusmečio moteris susiėmė ir pagalbos Ukrainos pabėgėliams centre ėmė konsultuoti kitas netektį ar stresą išgyvenančias pabėgėles.
Po metų atvyko į Charkivą tvarkyti keturiolikos metų sulaukusios dukters paso dokumentų ir čia pasiliko. Apsisprendimui likti Charkive įtakos turėjo tai, kad jiems būnant Bulgarijoje ten įvyko žemės drebėjimas. Aukų buvo nedaug, gerokai mažiau nei kaimyninėje Turkijoje, bet Jevgenija su vaikais suvokė, kad pavojai tyko visur.
Apie seksualinę prievartą nutyli
„Gyventi savo bute gimtajame mieste, kur viskas įprasta ir šalia giminės bei bičiuliai, net karo metu yra tam tikra prasme lengviau nei kad taikingoje, bet svetimoje šalyje“, – sakė Jevgenija.
Charkive ji įsidarbino naujai įkurtame Nukentėjusiųjų nuo karo centre (NNKC). Tokie centrai šalyje buvo įkurti tam, kad iš fronto zonos ar okupuotų teritorijų atvykę asmenys gautų psichologinę, socialinę ir teisinę paramą.
Pagal pirminę idėją, NNKC turėjo daugiausia dėmesio skirti seksualinę bei namų prievartą patyrusiems asmenims bei nuo agresijos nukentėjusiems vaikams. Mat per karus kai kuriose šalyse seksualinė prievarta tapo ypač dažna.
„Girdėjau, kad karo pradžioje buvo nemažai išprievartavimų ir pas mus, tačiau dabar tokių nusikaltimų nėra daug. Dėl to NNKC buvo nuspręsta teikti visokeriopą paramą ir absoliučiai visiems, o ne vien pabėgusiems iš fronto zonos ar okupuotų vietovių“, – kalbėjo Jevgenija.
Psichologė mano, kad apie patirtą seksualinę prievartą moterys neprisipažįsta, nes bijo vyro, giminaičių ir visuomenės patyčių. Apie tai psichologei prasitarė viena išprievartauta 35 metų pacientė.
„Ji ateiti ryžosi tik po kelių pokalbių telefonu ir išgirdusi mano prisipažinimą, kad kare netekau vyro. Atėjo užsidėjusi tamsius akinius, akylai žvalgėsi, ar kabinete nėra vaizdo kameros, ir iškėlė sąlygą, kad bendraus nesakydama pavardės“, – sakė Jevgenija.
Psichologei buvo labai apmaudu išgirsti, kad nuo karo pabėgusią moterį užsienyje išprievartavo keli tautiečiai vyrai. Tai nutiko didelei pabėgėlių grupei gyvenant viename pastate ir minint kažkokią šventę, kai visi buvo padauginę alkoholio. Išniekinta moteris į policiją nesikreipė, o kitą rytą iš tos vietovės išvyko. Auka nusprendė sutuoktiniui apie išprievartavimą neprasitarti bijodama, kad sužlugs šeima.
Psichologės patarta moteris susirado sanatoriją, į ją nuvyko tolesniam gydymui.
Vyrai tapo agresyvūs
„Į mane dažniausiai pagalbos kreipiasi moterys, kurių vyrai žuvo. Tačiau vis daugiau ir tos, kurios skundžiasi dėl vyrų agresijos namuose. Statistika liudija, kad tokių nusiskundimų per metus pagausėjo net 40 procentų. Moterys skundžiasi, jog iš fronto kelioms dienoms poilsio grįžę vyrai alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis slopina baimes bei išgyvenimus, o apsvaigę elgiasi brutaliai“, – kalbėjo psichologė.
Nervingi tapo ir nuo fronto besislapstantys vyrai. Juos kamuoja baimė išeiti į gatvę, nerimas, kad policininkai pasibels į duris ir vis vien teks kariauti.
„Ukrainoje yra įprasta, kad šeimą finansiškai aprūpina vyras, o tokie besislapstantys tarsi pasikeitė vaidmenimis su moterimis – sėdi namie ir prižiūri vaikus, gamina valgį. Daliai jų tai kerta per smegenis ir sukelia agresiją“, – tvirtino Jevgenija.
„Kariuomenėje trūksta vyrų, todėl jie gaudomi gatvėse ir į frontą siunčiami jėga, kai kurie ne visai sveiki, blogai apmokyti. Baimė, kad gali tekti kariauti ir žūti, užvaldė daugumą vyrų, o ši žinia slegia ir jų žmonas, vaikus, tėvus.
Viena moteris neseniai kreipėsi patarimo, nes dėl tokios baimės jos penkiasdešimtmetį vyrą ėmė kankinti vėmimo bei drebulio priepuoliai, tapo brutalus. Patariau jam nesislapstyti, eiti į lauką, ieškotis darbo. Taip padarius priepuoliai liovėsi.“
Ir po žiaurios netekties galima atsitiesti
Anot specialistės, užsitęsus karui, visa visuomenė išgyvena psichines traumas. Žmonos ir vaikai jaučia nerimą tėčiui išėjus į frontą arba neviltį šiam žuvus. Fronte esantys vyrai ne tik išgyvena stresą dėl pavojų bei žūstančių draugų, bet ir nerimauja dėl į užsienį išvykusių žmonų, byrančių santuokų, silpstančio ryšio su vaikais. Pastarieji, su mama ar abiem tėvais likę Charkive, yra priversti mokytis nuotoliniu būdu ir tūnoti namuose be fizinio ryšio su draugais. Tai griauna jų socialinius įgūdžius, didina vienišumo jausmą bei karo baimes.
Apie vyro žūtį Jevgenija pacientams pasisako tik tada, kai pajaučia, kad jos istorija gali padėti šiems susiimti, suvokti, kad net po žiaurios netekties galima atsitiesti, šypsotis.
„Neslepiu, kad man depresiją įveikti padėjo darbas ir rūpestis vaikais, todėl sutuoktinį kare praradusioms ar išprievartavimą patyrusioms moterims patariu savyje neužsisklęsti“, – sakė Jevgenija.
Prierašai po nuotraukomis:
J.Čistikova gyvena Saltovkos mikrorajone, kuris karo pradžioje nukentėjo labiausiai, nes yra arčiausiai Rusijos.
Tragedija įvyko šioje vietoje, bombos skeveldros du namo gyventojus užmušė ir keturis sužeidė.
Tie namo vaikai, kurie su tėvais nepabėgo iš miesto, apsigyveno ir žaidė rūsyje.
J.Čistikova su vyru Igoriu bei dviem vaikais kūrė laimingą šeimą.
E.Butrimo nuotraukos
