Kur po langais, švelniai tariant, keista kaimynė pila srutas, o kartais įpykusi tų srutų šliūkšteli ir į šulinį. Kur ligoti keturkojai niekad neišleidžiami į lauką, kalėjimu virtusiame kambaryje ir padvesia, o į patalpą, kur voliojasi maitos, įgrūdami vis nauji viauksintys ir kniaukiantys nelaimėliai.
Turbūt jūsų fantazija tiek negali aprėpti.
Nė vienas iš valdžios žmonių tokio siaubo nė dienos nekentėtų. Tuomet atsirastų ir priemonių, ir teisinių svertų padėčiai spėriai taisyti.
O dabar ką – ne mano kiaulės, ne mano pupos! Betgi šie išvardintieji yra ne šiaip sau privatūs asmenys, jie yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pasamdyti tam, kad tokius reikalus tvarkytų.
Protu nesuvokiama, kad žmonės beveik trejus metus visiems skundėsi, maldavo padėti ir nesulaukė nė menkiausio valdžios krustelėjimo. Visi siuntė asmeniškai bylinėtis su baisiąja kaimyne. Ir žmonės bylinėjosi. O žinote gi, kiek šiais laikais užtrunka teismų procesai? O antstolių žaidimai, jei jie nemato, kad iš to gerai uždirbs?
Dabar gi veterinarinės tarnybos vadovas pareiškia, kad gyvūnų prieglauda nelegali, nes neturi būtent jų tarnybos leidimo.
Elementarus klausimo sprendimas, bet – kodėl ne prieš pustrečių metų? Kodėl valdininkas nuo kabinetinės kėdės anksčiau nepakėlė užpakalio? O kam jam atsakyti, jei galima korespondentų klausimus atjungti vienu telefono paspaudimu.
Ar toks įstatymų nežinantis, arogantiškai telefoną atjunginėjantis valdininkas reikalingas rajono valdžiai? Juk jis savo neveiklumu dergia ir mero, ir kitų rajono vadovų autoritetą.
Pasvalys, pasirodo, vienintelis sugebėjo nesusidoroti su kankinių – žmonių ir gyvūnų problema. Toji pati gyvūnų „globėja“ jau pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą aplinkiniuose rajonuose ir iš visur, vos tik imdavo tempti į butą šunis ir kates, būdavo tuojau be jokių ceremonijų išgrūdama lauk.
Gal pasvaliečiai valdininkai galėjo pasiklausti savo kaimynų patarimų, kaip tai padaryti, o ne privertę savo neveiklumu kankintis žmones?
Bet ne – atkakusi į Pasvalio rajoną, Pušaloto seniūniją, piktybiškoji moteris pasijuto lyg Dievo ausyje. Seniūnei viskas dzin. Ar ne todėl, kad jau seniai pensinio amžiaus moteris ne po pirmo su jos darbu susijusio skandalo tiesiog tempia dienas tarnyboje, kad algą pasiimtų? Rajono vadovams gerai.
Valdininkams, atrodo, visada gerai. Štai ir dabar jie paliko Stumbriškio gyventojus bėdoje – ne visus gyvulėlius išvežė, liko ir kirmyti pastipusių keturkojų maitos. Ir, ko gero, nereiks ilgai laukti, kad visas pragaro ratas įsisuktų iš naujo.
Kur byla moteriai už piktybišką gyvūnų kankinimą? Kur jai, kaip įtariamajai, kenkiančiai bendrajam interesui, patikrinta psichinė sveikata? O juk labai gali būti, kad moteris, jei šitaip elgiasi, pati yra kankinė ir jai reikia pagalbos.